LITMIR.BIZ

Скачать книгу

nuo nemalonių naujienų. Senoji moteris buvo netekusi sūnaus Stiveno ir marčios – Samer ir Skarlet tėvų, žuvusių aviakatastrofoje, dukrelė Ana mirė nuo vėžio, būdama tik septynerių… Ir vis dėlto senelis ne visada gerai sutarė su suaugusiais vaikais.

      Valgomajame su jomis šiltai pasisveikino Olivija – Bedžamino žmona ir Potvynių ūkvedė, – ir močiutė paprašė padengti stalą dar vienam žmogui.

      Atkreipusi dėmesį, kad stalas paruoštas tik trims, Samer paklausė:

      – Tetos Karen ir dėdės Maiklo nebus?

      – Vakar Maiklas turėjo grįžti į darbą – kažkokie neatidėliotini reikalai – ir negrįš iki šiandienos vakaro, – paaiškino močiutė. – O Karen ilsisi. – Moters veidas apsiniaukė. – Ji jaučiasi pernelyg pavargusi leistis žemyn ir užkąs savo kambaryje kiek vėliau.

      – Kaip ji? – tyliai paklausė Samer. Jos tetai, dėdės Maiklo žmonai, neseniai diagnozavo krūties vėžį ir atliko dvigubą mastektomiją.

      – Karen ne toks žmogus, kad skųstųsi. Laimė, kad vėžys neišplito, bet chemoterapija pakenks sveikatai.

      Samer žinojo, kad pusbroliams neramu dėl motinos, nes jos diagnozė taip ir liko neaiški. Vienintelis šviesos spindulėlis, pamanė Skarlet, buvo pusbrolio Genono neseniai atšoktos vestuvės, o jo jaunesnysis brolis, Tagas, ką tik susižadėjo su nuostabia mergina. Šventės suteikė tetai progą žiūrėti į priekį ir tikėtis iš gyvenimo geriausia.

      Žinoma, pačios Samer vestuvės arba tai, kad jų nebebus, buvo visai kitas reikalas.

      Į kambarį įėjo senelis, ir mergina vos nepašoko.

      – Nagi, ar tik ne mūsų bastūnė vaikaitė grįžo?! – sugriaudėjo Patrikas Eliotas.

      Kitaip nei žmona, senelis švelnumą geriausiu atveju demonstruodavo šykščiai, bet Samer buvo prie to pripratusi. Pakilusi nuo kėdės, mergina pabučiavo jį į skruostą.

      – Juk žinai, seneli, kad lankiausi praėjusį savaitgalį. Tačiau šįkart aš viena. Skarlet nusprendė likti mieste.

      Patrikui sėdantis, į kambarį su dubenimis vištienos sriubos niūniuodama įbrazdėjo Olivija.

      – O kaip sekasi tavo bastūnei seseriai?

      Samer atsargiai nusijuokė.

      – Patrikai, tu nepataisomas, – papriekaištavo Meivė. – Nustok erzinti vargšę mergaitę.

      Patrikas, keldamas prie lūpų šaukštą sriubos, tik vos pastebimai krustelėjo tankiai sužėlusius antakius. Samer žinojo, kad jei kas ir gali senelį sutramdyti, tai tik močiutė. Jis ją dievino.

      Pietaudami jie aptarė naujausius įvykius, Meivės labdaros veiklą ir visa tai, kas dėjosi Hamptone ir jo apylinkėse. Samer jau buvo beveik nurimusi, tačiau baigant valgyti šviežias uogas su grietinėle Patrikas linktelėjo į jos ranką ir kaip niekur nieko pasiteiravo:

      – O kur tavo žėrutis?

      Prakeikimas! Kas kitas, jei ne senelis, galėjo pastebėti, kad ant piršto nebėra žiedo! Greičiausiai jis jau įėjęs tai pastebėjo, bet, kaip būdinga Patrikui Eliotui, prieš griebdamas už gerklės, leido aukai atsipalaiduoti.

      Mergina nurijo seilę.

      – Aš nutraukiau sužadėtuves.

      – Nejaugi? – maloniai paklausė senelis, tarsi jie būtų kalbėjęsi apie orą.

      – O, Samer, – atsiduso Meivė, – kodėl taip padarei?

      Milijono dolerių vertas klausimas, – pamanė pati Samer. Būtų buvę puiku, jei būtų žinojusi atsakymą. Jei dar pasakytų, kad nekaltybę atidavė nenuoramai beveik nepažįstamam muzikantui, jos katalikai seneliai tikrai sunerimtų.

      – Mm… – mergina kostelėjo. – Supratau, kad mes su Džonu netinkame vienas kitam.

      Meivė suraukė kaktą.

      – Bet jis atrodė toks malonus vaikinas, jūs taip puikiai sutardavote!

      – Manau, kad čia ir bėda, – tarė Samer. – Jokios ugnelės, mudu per daug panašūs. – Dieve, kaip nepatogu apie tai kalbėtis su seneliais!

      Patrikas pakėlė ant kelių gulėjusią servetėlę ir linguodamas galva padėjo greta lėkštės.

      – Per daug panašūs? Mano laikais mergina rasdavo vaikiną, turintį nuolatinį darbą, ir ištekėdavo. Niekas nesukdavo galvos, kad juodu tampa per daug panašūs, nes yra atsakingi suaugę žmonės.

      Samer mintyse sudejavo.

      – Patrikai, būk geras, patylėk, – Meivė patapšnojo vaikaitei ranką. – Nesisielok, brangioji.

      Patrikas atsistojo.

      – Kaip atsakingas suaugęs žmogus turiu grįžti į darbą.

      Žvilgsniu nulydėdama senelio nugarą, Samer tarė:

      – Jam turbūt atrodė, kad kalbu paukščių kalba.

      – Apsipras, – atsiduso Meivė.

      – Žinau, kad Džonas jam patiko, – jaunoji moteris pažvelgė į močiutę. – Jie daug kuo panašūs: protingi, ambicingi, darbštūs. – Mergina tikėjosi, kad močiutė nepamanys, jog palikusi Džoną, ji atsisakys ir jo idealų.

      – Jis tenori matyti tave laimingą, – tarė Meivė, – ir supranta, kaip jaučiasi Džonas. – Žėrinčiomis akimis pridėjo: – Penkiasdešimt septynerius metus tavo senelis buvo mylintis vyras. Taigi nenuostabu, kad mano esąs vedybinės palaimos

      ekspertas.

      – Suprantu, – pritarė Samer.

      Abi smagiai nusijuokė.

      Ačiū Dievui, kad turiu močiutę, – pamanė Samer. Ji gebėjo praskaidrinti bet kokią situaciją, ir tai buvo viena iš daugelio priežasčių, kodėl ji taip mokėdavo bendrauti su svečiais.

      Nors negali sakyti, kad pranešti šią žinią seneliui buvo paprasta. Žinant, kaip jis reguodavo į naujienas, kurių nenorėdavo išgirsti, šįkart dar buvo romus. Nepaisant to, kad truputį pabambėjo, atrodė, kad nebuvo ypač nustebintas. Mergina ėmė svarstyti, akimirką jo akyse matė šmėkštelint pagarbą.

      – Niekada nesuprasiu senelio.

      Samer nesuvokė prakalbusi garsiai, kol Meivė nepasakė:

      – Jis turi savų priežasčių.

      Mergina pažvelgė į senelę.

      – Žinai, atmosfera ELK tiesiog ledinė, nes jis surengė varžybas tarp žurnalų – nori paskirti įpėdinį. Tos varžybos man nėra labai baisios: dėdė Šeinas gero būdo, bet žinau, kad Skarlet tikrai turėjo pajusti įtampą, nes teta Finė pluša kaip pašėlusi, kad Charizma išsiveržtų į priešakines linijas.

      Samer nereikėjo nė sakyti apie įtemptus tetos Finės ir senelio santykius. Žinojo, kad sendamas jis tapo kiek pakantesnis, bet visada laikėsi griežtos tvarkos. Statydamas savo imperiją, kartais labiau rūpindavosi tuo, ką pamatys kiti, nei savo šeima, ir už klaidas sumokėjo susvetimėjimu su kai kuriais vaikais ir vaikaičiais.

      Meivė nuliūdo.

      – Vyliausi, kad šis iššūkis dar labiau nepaaštrins nesutarimų su Fine.

      – Bet kodėl? – paklausė Samer. – Nesuprantu, kam ta kova šeimoje? Tik skiria žmones.

      Meivė akimirką susimąstė, tada tyliai ištarė:

      – Kaip ir sakiau, tavo senelis turi savų priežasčių, kodėl užsiima tuo, kuo užsiima, ir čia jis niekad nenusileis. Tikiu, kad šeima kaip nors atlaikys nesubyrėjusi.

      Samer nebuvo tokia įsitikinusi.

      Ji

Скачать книгу