LITMIR.BIZ

Скачать книгу

buvo keturiasdešimties su trupučiu, plinkantis muzikos industrijos veteranas, kuriam pakankamai pasisekė ir iki šiol užteko nuovokos vadovauti ne vienam puikiam pasirodymui. Tačiau užuosti bręstančią bėdą Martis galėdavo per mylią.

      – Tad tu ir Skarlet Eliot, – murmėjo Martis, purtydamas galvą. – Net nežinojau, kad judu pažįstami.

      – Iki šio ryto nebuvome.

      Martis susiraukė.

      – Pakartok dar kartą? Juk buvo nuotrauka…

      – Žinau apie tą prakeiktą nuotrauką, – irzliai mestelėjo Zikas. – Žurnalistas susipainiojo. Praėjusį vakarą ten buvo Samer Eliot. Identiška Skarlet dvynė – paaiškindamas pridėjo.

      Zikas dar tebemąstė apie tai, kas nutiko per pastarąją parą. Velniai griebtų, ji susižadėjusi!

      – Eliot? Iš tų, kuriems priklauso Eliotų leidybos korporacija? – pasitikslino Martis.

      – Ta pati. – Dar šiek tiek informacijos, pastebėjo Zikas, kurią ji taip patogiai nutylėjo. Po perkūnais, juk žinojo, kad palaikys ją roko gerbėja!

      Martis perliejo vaikiną tiriamu žvilgsniu.

      – Paprastai su turtingomis panelėmis neprasidedi. Atstovas spaudai, kurį ką tik tau pasamdėme, jau negali atsimušti žiniasklaidos klausimų.

      Zikas sustojo priešais Martį.

      – Ką jis jiems sako?

      Martis gūžtelėjo.

      – Kaip visada. Išsisukinėja ir meluoja. Žinai, pusiau paneigia, pusiau patvirtina, kad palaikai ryšius su ja, tiksliau – su jos seserimi.

      Vaikinas linktelėjo. Jo viešas įvaizdis buvo rūpestingai kuriamas: norint, kad tave gaubtų populiarumo aura, aplink žiniasklaidą tekdavo šokinėti labai delikačiai. Tegu visuomenė spėlioja apie savo dievaičio meilės reikalus: jis atrodydavo vienišas ir prieinamas, bet niekada neužmegzdavo rimtesnių santykių su viena mergina ilgesniam laikui. Viena kitą keičiančios pažintys užtikrindavo Zikui vietą pirmųjų puslapių naujienose, o tai jį visiškai tenkino. Vaikinas žinojo nesąs tinkamas šeimyniniam gyvenimui, ypač dar ir dėl to, kad nuolat gyveno ant ratų.

      – Tad kokia ta tiesa? – su jam būdingu tiesmukumu paklausė Martis.

      Zikas perbraukė pirštais plaukus.

      – Tiesa tokia, kad ji žurnalistė, norėjusi iš manęs interviu.

      Vaikinas neketino išpasakoti visų intymių smulkmenų.

      – Manau, atsisakei.

      – Taip…

      Martis lengviau atsikvėpė.

      – …bet sutikau duoti interviu šią savaitę.

      – Ką?! – vadybininkas net pašoko. – Maniau, kad tą klausimą jau aptarėme! Visus prašymus duoti interviu tvirtinu aš ir tavo atstovas spaudai. Norime garantuoti, kad pasirodysi tinkamose vietose…

      – Ji dirba žurnale The Buzz.

      – …ir kad žurnalistai iš anksto žinotų, kokios temos yra neliečiamos…

      – Liaukis, Marti. Tai bus trumputis pokalbis, o ne kokia išsami biografinė apybraiža žurnalui Rolling Stone.

      – Tau nebūdinga taip lengvai pasiduoti prašymams, – suraukęs antakius, burbtelėjo Martis.

      Zikas gūžtelėjo.

      – Skambės beprotiškai, bet būdamas šalia jos išgirstu dainą, kuri mano mintis jau keletą mėnesių buvo užvaldžiusi ir kurios niekaip negaliu parašyti. Tik namuose Los Andžele kabanti nuotrauka tegali sužadinti tokį įkvėpimą.

      – Ji – tavo mūza? – priblokštas paklausė Martis.

      – Taip, galima sakyti, kad taip.

      Zikas stebėjo, kaip jo vadybininko veidą iškreipia nelaiminga grimasa.

      – Klausyk, Zikai, žinau, kad tau patinka rašyti dainas, bet šiuo metu esi garsiausia muzikos pasaulio žvaigždė. Daugybė žmonių norėtų atsidurti tavo vietoje, bet neturi tavo balso ir, po galais, tikrai neturi tavo išvaizdos. Kam gadinti gerą reikalą?

      Apie tai jie jau ne kartą buvo kalbėję.

      – Šlovė praeina, Marti.

      – Ir ką? Galėsi atsiduoti kūrybai vėliau, o dabar padaryk pats sau paslaugą ir, kad neprarastum vardo, skirk visą dėmesį kompaktinių diskų leidybai ir koncertų turams.

      – O aš vis dar mąstau apie pasiūlymą sukurti muziką Brodvėjaus spektakliui…

      Martis užvertė akis į dangų.

      – Ką dar pasakysi? Tuoj išgirsiu, kad turi rimtų planų dėl tos paukštytės Eliot. Atmink, turi išlaikyti širdžių ėdiko įvaizdį.

      Zikas nusijuokė ir pliaukštelėjo vadybininkui per petį.

      – Žinai, seni, tu tikra rakštis pasturgalyje.

      ŠEŠTAS SKYRIUS

      Išlipusi iš automobilio, Samer pakėlė galvą į Potvynius ir pabandė susikaupti. Jautėsi taip, tarsi vėl būtų dvylikos metų ir eitų pas senelius pylos, žinodama, kad dar laukia ir namų areštas.

      Kad ir kaip būtų, Potvyniai yra jos namai, ir jausdamasi prislėgta ar įsitempusi ji ypač mielai pasinerdavo į jų šiltą glėbį. Bemaž 8 000 kvadratinių pėdų šimtmečio senumo rūmai iš rūdžių spalvos smiltainio tikriausiai nedaugeliui pasirodytų šilti ir kviečiantys, bet Samer manė priešingai.

      Mergina įkvėpė gaivaus jūros vėjo. Eliotų penkių akrų žemės valda Hamptone – prabangiame atostogų rajone kelios valandos kelio į rytus nuo Niujorko – plytėjo ant stataus kranto priešais Atlanto vandenyną. Joms su Skarlet tebuvo po dešimt metų, kai lėktuvo katastrofoje žuvo tėvai, ir jas augino seneliai Potvyniuose. Netgi dabar seserys čia praleisdavo vos ne visus savaitgalius.

      Išskyrus šį rytą – Skarlet išsiprašė nevažiuoti į dvarą, teisindamasi turinti reikalų mieste. Kai Samer mėgino paklausti, kur sesuo buvusi aną vakarą (po jųdviejų Samer dar liko bare su bendradarbiais ir namo grįžo vėliau, bet Skarlet dar nebuvo), ji užsisklendė ir nieko neatsakė.

      Samer vylėsi, kad sesuo nepyksta dėl iširusių sužadėtuvių. Vakar ji atrodė pakankamai supratinga, bet šįryt buvo šalta, mažakalbė ir atitolusi. Nesiteikė pasakyti, kur buvusi ar su kuo. Anksčiau seserys neturėdavo jokių paslapčių viena nuo kitos, todėl toks Skarlet elgesys skaudino.

      Samer pamojavo Bendžaminui Trentui, ilgamečiui senelio žemių prižiūrėtojui, ir užlipo laipteliais, vedančiais prie paradinių durų.

      Namai namučiai. Mergina pasidėjo krepšį ir numetė striukę ant kėdės netoliese, žvalgydamasi aplinkui ir tūkstantąjį kartą gerdama į save stilingai apstatytus kambarius, liudijančius puikų močiutės skonį.

      Į marmuro grindis sukaukšėjo žingsniai, ir neilgai trukus iš svetainės namo gale pasirodė pati močiutė.

      – Samer! Kokia maloni staigmena! – su airišku akcentu tarė močiutė. – Nebuvau tikra, ar savaitgalį sulauksiu, juk reikia planuoti vestuves ir visa kita.

      Vestuvės. Mergina vėl buvo priversta prisiminti, kad turės apie tai pasakyti ir močiutei. Vis dėlto nusišypsojo ir pabučiavo jai į skruostą.

      – Labas, močiut.

      Kai Patrikas Eliotas pakerėjo ją savo žavesiu, ši tebuvo devyniolikmetė Airijos siuvėja. Dabar, nors buvo septyniasdešimt penkerių, vis dar galėjai įžiūrėti keletą strazdanėlių ant jos šviesios odos, o žilstelėjusiuose plaukuose, kuriuos visad nešiodavo sukeltus

Скачать книгу