LITMIR.BIZ

Скачать книгу

pasisukęs į Samer ir besdamas pirštu į Kaleną, vaikinas paklausė: – Jei jis čia, tai kur Skarlet? Argi ji nedirba viename iš ELK žurnalų?

      Samer apniuko.

      – Skarlet nutarė neiti. Šį savaitgalį ji išvažiavo su draugais slidinėti.

      Kalenas pasisuko į Ziką ir valiūkiškai kilstelėjo antakį.

      – Poste mačiau straipsnį apie tave ir Skarlet. Ar bandai išsiaiškinti, su kuria iš jųdviejų dabar esi? – nesusilaikė nepaerzinęs.

      Jei tik Kalenas žinotų, pamanė sau Zikas. Jis pastebėjo, kaip greta jo Samer sekundėlę sustingsta į ledą, ir nerūpestingai šyptelėjo.

      – Neklausyk Kaleno tauškalų, – Samer žaismingai pliaukštelėjo pusbroliui per petį. – Net aš nesuskaičiuočiau, kiek širdžių jis yra sudaužęs.

      – Toks jau esu, – patvirtino Kalenas, akivaizdžiai įsitraukdamas į žaidimą, nors Zikas pastebėjo vaikino veidu nuslenkant šešėlį. – Šeinui reikės pasistengti, kad išsaugotų Eliotų mergišiaus titulą.

      Jie truputėlį paplepėjo su Kalenu, ir Zikas pasiūlė Samer eiti prie baro dar ko nors išgerti.

      Barmeno paprašęs įpilti jam burbono su ledu ir taurę balto vyno Samer, vaikinas pasisuko į ją ir ironiškai šypsodamasis pastebėjo:

      – Šįvakar tavo giminaičiai surengė man tikrą patikrinimą.

      – Jiems paprasčiausiai smalsu, – paaiškino Samer. – Jie juk žino, kad nutraukiau sužadėtuves su Džonu, o šįvakar jau atėjau čia su tavimi.

      – Ar pasakei jiems, kad Waldorfe buvai tu, o ne Skarlet?

      – Ne, bet jiems vis tiek įdomu.

      – Argi yra priežastis taip smalsauti? – vaikinas negalėjo susilaikyti nepaklausęs.

      Mergina pašnairavo į jį ir tarė:

      – Jau nebe.

      Tačiau Zikas pastebėjo, kad jų pečiams atsitiktinai susilietus, Samer droviai atsitraukdavo. Ji tikrai nesijautė tokia rami ir susivaldanti, kaip norėjo atrodyti.

      Zikas padavė jai taurę ir gurkštelėjo savo gėrimo.

      – Man patiko tavo pusbroliai – įdomios asmenybės.

      – Įdomios?

      – Labiau nei atrodo, – patikslino jis.

      Mergina klausiamai pakreipė galvą.

      – Brajenas su Kalenu tikrai atrodo taip, tarsi turėtų ką slėpti. Ypač Brajenas.

      Samer veide atsispindėjo dvejonė.

      – Žinok, Kalenas tik juokavo, kad Brajenas yra paslaptingasis keliautojas. Tiesiog Brajeno gyvenimas verda toliau nuo šeimos, priešingai nei visų mūsų.

      Vaikinas nustebo.

      – Kažkas man kužda, kad yra ir kitų priežasčių.

      Samer abejojo, bet po akimirkos vėl nusišypsojo.

      – Pažįstu juos visą gyvenimą. Patikėk, jie neturi jokių paslapčių. Širdies gilumoje Brajenas yra tikras smuklininkas, o Kalenas… Kalenas yra toks, kaip pats ir sakė. Traukia moteris tarsi magnetas.

      Zikas nusprendė nebespausti, nors nuomonės, kad Brajenas ir Kalenas nėra tokie paprasti žmonės, kaip įsitikinusi jų mažoji pusseserė, nepakeitė.

      Kitame restorano gale buvo švediškas stalas. Zikas su Samer paskanavo keptų austrių, sluoksniuoto pyrago su krabais ir avokadais, omaro ir meliono salotų su azijietišku kriaušių ir tailandietišku mangų padažu. Kiek vėliau prie jų priėjo Kalenas, o Zikas buvo pristatytas keliems nekantravusiems su juo susipažinti Samer bendradarbiams. Tačiau greitai prie stalelio jie liko vienu du, ir įsiviešpatavo nepatogi tyla – nors sėdėti tyloje su moterimi Zikui buvo naujiena.

      Po truputį vaikinui vis dėlto pasisekė ištraukti ją iš savo kiauto. Jie kalbėjosi apie vietas, po kurias jis keliavęs, Zikas linksmino merginą istorijomis apie keistus ir originalius gerbėjus bei dar keistesnes bulvarinių laikraščių antraštes.

      Abu sužinojo, kad ir vienas, ir kitas gerai kalba ispaniškai, bet visiškai prastai – prancūziškai, kad vasarą mėgsta atostogauti Maltoje ir dievina tikrai aštrius meksikietiškus patiekalus. Juodu ginčijosi, kur smagiau slidinėti: Veilyje ar Alpėse ir kur geriausia apsistoti Sent Barte.

      – O kokią muziką labiausiai mėgsti? – galiausiai pajuokavo vaikinas. – Kurie atlikėjai labiausiai patinka?

      – Jie visi jau išmirę.

      Zikas nusikvatojo. Turbūt nėra ko stebėtis.

      – Klasikai?

      Mergina gurkštelėjo vyno.

      – Taip, ir senos dainos. Sinatra. Netas Kingas Koulas.

      – Nesuprantu, gal bandai būti diplomatiška ir neprisipažinti, kad patinka mano varžovai? – paerzino jis.

      Samer žvilgtelėjo į jį iš po nuleistų blakstienų.

      – Ar labai pyktum, jei taip ir būtų?

      Suvokdamas, kad ji su juo koketuoja, vaikinas nuslėpė pasitenkinimą.

      – Man plyštų širdis, bet guosčiausi mintimi, kad abu esame Bethoveno gerbėjai.

      Mergina šyptelėjo.

      – Man patiko tavo koncertai. Tu labai geras atlikėjas.

      – Tik labai geras? – vėl paerzino jis.

      Samer pažvelgė jam tiesiai į akis.

      – Užburiantis, – švelniai ištarė ji.

      Nenuleisdamas nuo jos žvilgsnio, vaikinas pasijuto lyg devintam danguj. Ir kaip ji sugeba taip jį paveikti… Zikas nutarė pasakyti tiesą.

      – Iš tiesų labai tikėtina, kad artimiausiu metu paliksiu sceną.

      Matė, kad ją nustebino.

      – Tikrai?

      – Taip. Noriu kurti dainas, – Zikas susirūpinęs apsidairė. Restorane šiek tiek sumažėjo lankytojų, bet tebebuvo pats linksmybių įkarštis.

      – Jau nori išeiti? – suprato ji.

      – Taip. – Zikas pažvelgė į merginą. – Aš pasiruošęs, o tu?

      Tai buvo provokuojantis klausimas, ir jis tai žinojo, tačiau beprotiškai jos geidė. Tikra kančia būti šalia ir visą laiką tramdyti save.

      – Galime eiti, – atsiliepė ji, niekuo neišsiduodama, kad suprato klausimo potekstę.

      Juodu patraukė prie paradinių durų, pakeliui tai vieniems, tai kitiems tardami sudie. Zikas iš drabužinės patarnautojo pasiėmė striukę. Laimė, Šeino ir Kaleno nebuvo matyti. Tačiau Brajenas metė jam reikšmingą žvilgsnį, iškalbingai bylojusį, kad truputį juo pasitiki ir kad nederėtų tos kruopelytės pasitikėjimo prarasti. Zikas vos regimai linktelėjo, pripažindamas, jog mintį suprato.

      Vaikinas pravėrė merginai duris. Jiems išėjus iš restorano, išsitraukė iš kišenės beisbolo kepuraitę ir užsitraukė ant akių. Į klausiamą merginos žvilgsnį atsakė:

      – Pasislėpiau nuo paparacų. Galiu iškviesti tau taksi?

      – Nereikia, ačiū, – padėkojo ji. – Namai vos už kelių kvartalų.

      – Tada palydėsiu.

      Mergina sekundėlę dvejojo ir sutiko.

      AŠTUNTAS SKYRIUS

      Jos kūnas degė iš karščio. Be abejo, to negalėjo būti: lauke vėsu, bet po kašmyro paltu ir dirželiu perjuostu

Скачать книгу