LITMIR.BIZ

Скачать книгу

ir nieko daugiau.

      Iš laikraščių Samer žinojo, kad Ziko atstovas spaudai paneigė, jog juodu, o tiksliau – jis ir Skarlet – daugiau nei draugai. Jei pasiseks, istorija greitai išblės visiems iš atminties. Taip ir bus, pažadėjo pati sau, kai tik baigs pokalbį ir išsinešdins iš čia.

      Prasikankinusi dėl savo elgesio visą savaitgalį ir pirmadienio rytą grįžusi į darbą, Samer sulaukė Ziko skambučio – vaikinas norėjo paskirti interviu antradienio popietę.

      Be abejo, mergina prisikamavo, kol apsisprendė, ką rengtis. Norėjo atrodyti profesionaliai, bet ne pernelyg droviai. Atmetusi visas palaidinukes, megztinius ir angoros nertinį, galiausiai apsistojo ties įliemenuotu šilkiniu kiniško stiliaus švarkeliu, juodomis kelnėmis ir pusilgiais batais.

      Jai tikrai vertėtų atnaujinti garderobą. Jei ne tas kiniško stiliaus švarkelis, kurį jai per dizainerių kolekcijos išpardavimą pamėtėjo Skarlet, kažin, ar būtų radusi ką nors tinkama.

      – Prisėsk, – tarė vaikinas, įsibraudamas į jos mintis. Samer net pašoko. – Gal galiu pasiūlyti ko nors išgerti?

      – T…tik vandens. Ačiū.

      Šyptelėjęs Zikas pasuko į virtuvėlę.

      Ar jo šypsenoje buvo kažkas nedora, ar tai tik jos vaizduotės žaismas? Gal jis atsimena pirmąjį kartą, kai juodu susitiko, ir ji gėrė stipriau nei vandenį? Ar tik jis nemano, kad ji norinti išvengti praeities klaidų?

      Sugrįžęs ištiesė jai stiklinę ir atsisėdo ant kėdės priešais sofą, kurioje ji buvo įsitaisiusi.

      Mergina nugėrė gurkšnelį. Beveik jautė palaimą, kad nebereikia sėdėti darbe ir gali būti čia, imti iš Ziko interviu. Džono nesigirdėjo nuo penktadienio, ir ji spėjo, kad tikriausiai vėl būsiąs kelionėje. Skarlet vis dar buvo nedraugiška, o kiti šeimos nariai į nutrauktas sužadėtuves reagavo įvairiai – nuo šoko iki nusivylimo.

      – Fotografo neatsivedei? – paklausė Zikas.

      – Pati fotografuosiu, – laisvąja ranka Samer kilstelėjo fotoaparato dėklą.

      Vaikinas klausiamai ją nužvelgė.

      – Tu – fotografė?

      Mergina susidrovėjusi gūžtelėjo pečiais.

      – Lankiau kursus. Tai mano pomėgis. – Ji pastatė stiklinę ant stalelio.

      Vaikinas įdėmiai ją tyrinėjo, ir ji pasimuistė. Ką jis dabar mąsto?

      – Atrodai pasikeitusi, – tarė jis tuo glotniu kaip medus, giliu ir sodriu kaip šokoladas, neįtikėtinu balsu.

      Susikaupk, Samer, – įsakė ji pati sau.

      – Mmm, tikrai?

      – Taip, koncerte buvai mergaitė rokerė, penktadienį darbe puikavaisi retro įvaizdžiu, žinai – baltos pirštinaitės, perlai… Tačiau šiandien atrodai egzotiškai. – Vaikinas pakreipė galvą. – Vis dar bandau suprasti, kuri iš jūsų yra tikroji Samer Eliot.

      Gal ir ji pati mąstė tą patį.

      – Gal mes visos?

      Zikas papurtė galvą.

      – Nemanau. Turbūt pati dar tik bandai išsiaiškinti, kas esi.

      – Maniau, kad tai aš uždavinėsiu klausimus, – nerūpestingai pastebėjo ji.

      Jis šyptelėjo.

      – Argi interviu nėra dvipusis pokalbis? Be to, kuo geriau tave pažįstu, tuo labiau mane intriguoji.

      – Turbūt turėčiau… padėkoti.

      – Pavyzdžiui, – tarsi negirdėdamas tęsė jis, – ar kada nors apskritai užsimauni sužadėtuvių žiedą?

      Vienu metu merginai toptelėjo pameluoti, bet nutarė, kad bus geriausia, jei liks atvira. Greičiausiai jis vis tiek sužinotų tiesą iš laikraščių.

      – Aš nutraukiau sužadėtuves.

      Mergina pamatė, kaip tose stulbinančio mėlynumo akyse suliepsnoja karštis.

      – Tu jam pasakei.

      – Pasakiau, – patvirtino ji ir gindamasi pridėjo: – Bet išsiskyrėme ne dėl tavęs, jei taip pamanei. Tu tiesiog privertei mane suprasti, kad mudu su Džonu padarytume klaidą, jei susituoktume. Išsiskyriau su juo dar prieš pasakydama, kas nutiko ketvirtadienio vakarą.

      – O kas nutiko ketvirtadienio vakarą, Samer? – vylingu balsu paklausė Zikas.

      – Aš… aš vis dar nesuprantu.

      – Tai buvo nuostabu. Mes buvome nuostabūs.

      – Liaukis. Tu pažadėjai…

      – Ką gi aš pažadėjau?

      Mergina tylėjo.

      – Nepamenu, kad būčiau ką nors žadėjęs. Prisimenu, sakiau, kad noriu tave vėl pamatyti.

      – Dėl interviu, – patikslino ji. Jis bandė iškreipti jų pokalbį. – Tavo vadybininkas ir spaudos atstovas man skambino vakar po tavo skambučio ir apipylė klausimais apie šio pokalbio laiką ir temas.

      – Apgailestauju.

      Mergina apsidairė.

      – Beje, o kur jie patys? Susidariau įspūdį, kad ir jie norės dalyvauti.

      Vaikinas nuleido akis, slėpdamas jų išraišką.

      – Abu turėjo kitų reikalų.

      Samer tai pasirodė keista, bet ji nusprendė patylėti, taigi skubiai išsitraukė diktofoną. Zikas vertė ją nervintis, ir vienintelis būdas išsisukti nuo bet kokios pavojingesnės temos – eiti prie reikalo.

      – Kaip manai, gal pradėkime interviu? – gyvai paklausė ji. – Nenoriu gaišinti tavo laiko.

      Jo žvilgsnis prilygo kvietimui į nuodėmę.

      – Tu manęs negaišini.

      Jos nugara nubėgo šiurpuliukas. Samer atsikosėjo ir įjungė diktofoną.

      – Su kokiu didžiausiu iššūkiu susiduriate kaip muzikos atlikėjas?

      Zikas nusijuokė.

      – Tiesiai prie reikalo?

      Mergina klausiamai kilstelėjo antakį. Vaikinas atsiduso.

      – Gerai… Didžiausias iššūkis yra nesikartoti. Manau, dėl to nerimauja kiekvienas menininkas. Noriu, kad mano muzika būtų nauja ir gyvybinga, tačiau populiari.

      Samer nuostabai, po pirmojo klausimo interviu ėjo kaip sviestu pateptas. Zikas pasakojo apie tai, kokios sėkmės sulaukė naujausias kompaktinis diskas, apie dalyvavimą Muzikantai už gydymą veikloje. Po kurio laiko ji nusprendė pereiti prie kitos temos.

      – Nėra girdėta jokių istorijų, kad būtum siejamas su narkotikais, areštuotas, susipešęs…

      – Gaila, bet turiu nuvilti, – pašmaikštavo Zikas.

      – Bet, – tęsė ji, – spauda apibūdina tave kaip paniurėlį ir blogiuką. Kaip, tavo nuomone, susikūrei tokią reputaciją?

      – Labai paprastai. Atsisakau duoti interviu.

      Mergina nespėjo susivaldyti ir susijuokė.

      – Dar nesi baigęs suplanuoto tarptautinio turo. Kur vyks kitas pasirodymas?

      – Hiustone, mėnesio pabaigoje, tada Los Andžele, o netrukus po jų išvykstame į užsienį. – Vaikinas patylėjo. – Bet iki mėnesio pabaigos liksiu Niujorke.

      – Tikrai? – paklausė mergina, tramdydama vėl užplūdusį jaudulį.

      – Taip, noriu pabūti su šeima: atsigriebti už

Скачать книгу