LITMIR.BIZ

Скачать книгу

Štai čia ir prireikia gerų draugių – reikiamu metu jos nepastebimai priverčia mus juoktis, kad bent kuriam laikui pamirštume skausmą ir gyvenimas taptų skaidresnis. Kai taip nutinka, pokyčiai nebeatrodo tokie skausmingi.

      Raskite savo kompaniją

      Kiekvienai moteriai reikia turėti savo kompaniją. Vėl prisimenu savo brangiąją draugę Merę Seiler. Ji tai žino. Būdama viena iš trijų dukterų, kurią užaugino vieniša mama, ji matė, kaip kartais jos mamai padėdavo kitos mamos − jos sunkiu metu mokėjo išklausyti ir palaikė tuomet, kai atrodė, kad ji visų apleista.

      Merė taip pat žino, kad kiekvienai iš mūsų reikia savos kompanijos – ji tokią kompaniją turi. Suvokdama, kaip ši jai reikalinga, ji daro viską, kad tik visas drauges išlaikytų kartu. Vienu ar kitu metu dauguma mūsų jaučiasi pernelyg pavargusios bendrauti su draugėmis. Daug dirbame savo šeimos labui, ir kol vaikai dar maži, draugystes paliekame ateičiai. Deja, daugelis draugysčių nutrūksta ir mums dar nespėjus susivokti, tų nedidelių kadaise gal ir buvusių kompanijų užuomazgos sunaikinamos visiems laikams. Neleiskime, kad taip nutiktų. Įtikinkite save susirasti keletą gerų moterų, kurios taptų jūsų bendražygėmis. Bendraukite su jomis, kartais parašykite joms (ne elektroniniu paštu, o ranka rašytą raštelį) ir paaiškinkite, kad yra jums labai svarbios. Griebkite telefoną ir pačiauškėkite, net jei tam galite skirti vos penkias minutes per savaitę. Ir nepaleiskite tų žmonių, kuriuos priskiriate savo kompanijai, nes su amžiumi jų prireiks vis dažniau. O joms reikės jūsų. Kuo labiau artėjame prie „auksinio rudens“ amžiaus, tuo geriau suprantame, kad ne toks jau tas amžius ir auksinis. Vidurinio amžiaus laikotarpis – nelengvas, nes tenka rūpintis ir suaugusiais vaikais, ir senėjančiais tėvais. Jei turime tokių žmonių, kurie yra matę, kaip jūsų vaikai sveiksta persirgę vėjaraupiais, kaip jie baigia vidurinę mokyklą ar net kuria šeimą, jie nepaliks mūsų ir tuomet, kai mums jau teks rūpintis, kokius slaugos namus surasti demencija sergančiam mylimam tėčiui. Jos – dvi ar trys draugės, kurios visuomet mus brangino – padės mums žengti per šiuos nelengvus metus.

      Maistas – tai draugystė

      Mano mama savo meilę žmonėms parodo juos maitindama. Ji priruošia jiems daug skanaus maisto – mėsos patiekalų, paprastai su bulvėmis ir tamsiuoju padažu. Toks padažas dabar jau retenybė, galbūt dėl to, kad mažiau laiko praleidžiame virtuvėje, mažiau gilinamės į tai, kas guli mūsų lėkštėje, ir nebe taip uoliai raginame valgyti tuos, kuriuos mylime.

      Daugeliui iš mūsų – mamų – maitinti žmones – tai parodyti savo meilę. Tais atvejais, kai mums per sunku reikšti jausmus, ypač jei esame apimtos liūdesio, slepiamės už puodų – kepame vištieną, smulkiname morkas, kočiojame tešlą. Štai ką daro draugės, norinčios nuraminti sužeistą mamos širdį. Ir kažkokiu stebuklingu būdu tai labai padeda.

      Kai Lizos vyrui Bretui buvo diagnozuotas kasos vėžys, pirmiausia ji paskambino Betei. Ji prisimena, kad Lizos balsas buvo vos gyvas iš išgąsčio. Ir staiga vidury pokalbio neišvėrusi Liza ėmė kūkčioti. Betė girdėjo sunkų raudančios Lizos alsavimą ir pamena staiga pagalvojusi: „Neįsivaizduoju, kaip ji visa tai išvers su dviem mažais vaikais, iš kurių vienam – vos devyni mėnesiai, o kitam – pustrečių metų. Kas bus su vaikais? Bandžiau įsivaizduoti, kaip liūdna bus šiems dviem mažyliams augti be tėčio, tačiau dar labiau pagailo Lizos. Ji dar tokia jauna. Tokiam jaunam žmogui nereikėtų patirti tokių likimo smūgių.“

      Pirmą kartą kalbėdama su Bete Liza negalėjo ir pagalvoti, ką jai teks išgyventi per ateinančius dvejus metus ir kokią neįtikėtinai puikią draugę ji turi. Būdama daugiau kaip dešimt metų vyresnė už Lizą, Betė žinojo, ką reiškia turėti mažų ir didesnių vaikų. Ji puikiai nutuokė, kokie sunkumai užgriūtų Lizą, jei tektų abu vaikus užauginti vienai. O turėdama medicininį išsilavinimą, Betė suvokė, ką reiškia Breto diagnozė, – žinojo, kad geriausiu atveju jam liko dveji metai, tačiau apie tai garsiai neprasitarė.

      – Kad ir ką būčiau sakiusi, – niekas negalėjo numaldyti jos skausmo. Taip norėjosi padėti Lizai, Bretui ir jų vaikams mostelėjus milžiniška stebuklinga lazdele. Desperatiškai troškau, kad Bretas pasveiktų. Jaučiausi bejėgė ir ėjau iš proto. Tuomet ėmiausi to, ką visuomet darau, pajutusi, kad netenku nuovokos – pradėjau ruošti maistą. Darydama sausainius pusę tešlos suvalgiau. Mąsčiau, kad jei sausainiai padės nors kiek geriau pasijusti Lizai ir Bretui, gal geriau pasijusiu ir aš. Pritroškinau vištienos, iškepiau lazaniją ir buritos[2]. Priruošiau begalę maisto. Užšaldysiu ir pusę atiduosiu savo berniukams.

      Bėgo savaitės, mėnesiai, ir netrukus Bretas ėmė jaustis vis prasčiau. Kartais išleisdavau Lizą prasiblaškyti, o pati rūpindavausi jos vaikais ir kalbėdavausi su Bretu. Tačiau pastebėjau, kad net ir būnant jos namuose, mane paslaptingai traukia orkaitė, ir man dar nespėjus susivokti, namai pakvipdavo saldžiais sausainėliais ar kitokiais gardėsiais. Įdomiausia, kad nesąmoningai jutau, jog vien namie ruošiamo maisto kvapas teikia optimizmo. Cinamono sausainėlių aromatas tikrai užgožia mirties dvelksmą. Sklindantys kvapai leidžia nors minutėlei įsivaizduoti, kad gyvenimas teka įprasta vaga. Galbūt tai ir visa paslaptis, tereikia įsivaizduoti.

      Kai Bretui buvo likusios vos kelios dienos ir jis paskutinį kartą buvo išvežtas į ligoninę, Liza jo vieno neišleido ir išvyko kartu. O kas liko namie? Betė. Niekieno neprašyta ji tiesiog išdygo prie Lizos namų durų su daiktų krepšiu, pasiruošusi būti su vaikais tiek, kiek reikės. Ji tiesiogine prasme įsispyrė į Lizos šlepetes ir perėmė visus jos paliktus darbus, nes tam ir yra ypatingi draugai. Ji valė namus, žaidė su vaikais, guldė juos miegoti arba eidavo apsipirkti.

      – Tomis paskutinėmis dienomis į parduotuvę eidavome dažnai, nes buvau apima maisto ruošimo manijos, – prisimena Betė. – Jaučiausi tokia bejėgė. Norėjau kuo labiau paguosti Lizą, tačiau nepadėjo jokie žodžiai, apkabinimai, gėlės – niekas. Net nežinau, ar ir maistas padėjo, tačiau žinau viena – maisto ruošimas mums leido pajusti, kad bent kažkuri gyvenimo dalis – galbūt būtinybė išgyventi – mus verčia eiti pirmyn. Mes visi privalėjome gyventi toliau. Štai ką maisto ruošimas reiškė mums.

      Nedaugelis iš mūsų galėtų pasigirti turinčios draugių, kurios mus taip mylėtų. Likimo ironija, tačiau Liza buvo viena iš tų laimingųjų – na, bent jau draugystės prasme. Meilė, kurią Lizai parodė Betė, galbūt net ir išgelbėjo jai gyvybę, o nuostabių patiekalų ruošimas buvo neatsiejama ir tokia paprasta jos meilės išraiška.

      Ne maistas, o geri ketinimai atneša ramybę. Kai nepadeda meilė, ateina eilė vištienos troškiniams. Tampa aišku, kad kol girdisi plaktuvo burzgimas ir kol kaista orkaitė, draugė su savo skausmu nepalikta viena. Ruošianti maistą rūpinasi ja, galvoja, kaip jai sekasi, kaip jaučiasi. Maistą ruošiančios draugės iš dalies susitapatina su kenčiančia mama, kad galėtų pasidalyti jos skausmą. Mama – mamai. Kol aš ruošiu, patikėk man savo rūpesčius ir aš padėsiu tau nešti šią naštą – štai kokia šio užsiėmimo potekstė. Negaliu būti tavimi, tačiau tam tikra prasme galiu tapti panaši į tave. Mus, mamas, vienija bendras siekis – ruošti maistą tiems, kuriuos mylime. „Dabar ruošiu tau, – tarsi sako ta draugė. – Įsivaizduosiu, kad esi su manimi ir kad galiu praskaidrinti tavo gyvenimą.“ „Tad įsileiskite mane“, – prašosi maistas.

      Mano gyvenimą pakeitusi draugystė

      Vienas iš nuostabiausių draugystės teikiamų džiaugsmų − ji juntama ir dideliuose, ir mažuose dalykuose. Jūs paruošiate troškinį sergančiai draugei, o vėliau ji atsidėkoja jums tuo pačiu. Tačiau kartais iš draugystės gaunate kur kas daugiau nei tikitės. Būtent taip ir atsitiko man susipažinus su Patricija. Pirmą kartą ją pamačiau per oficialius pusryčius, kuriuos kasmet vietos bažnyčia rengia savo parapijiečiams. Renginyje apsilanko verslininkai, pastoriai, moksleiviai ir benamiai. Tąsyk beveik būčiau praėjusi pro šalį jos nepastebėjusi.

Скачать книгу