LITMIR.BIZ

Скачать книгу

align="center">

      Ko iš savo mamos išmoko Eliza

      Elizą pirmą kartą sutikau kartu su kitais medikais nuvykusi į misiją Dominikos Respublikoje. Ji kelionėje lydėjo savo septyniasdešimt penkerių metų mamą Kerolę. Mes susipažinome besitvarkydamos kambaryje, kuris kitas dvi savaites turėjo tapti mūsų miegamuoju. Prisistačiau jai tiesdama tinklelį nuo uodų virš savo antro aukšto lovos. Buvau įsitempusi, nes mačiau kaip man kalbant ji purškė savo čiužinį neaiškios kilmės skysčiu nuo vabzdžių. „Gerai jai, – pagalvojau. – Skorpionai ir nuodingi vorai naktį brausis į mano lovą ir skanaus mano kūną.“ Žinoma, vos po minutėlės ji man pasiūlė pasinaudoti savo purškalu, ir mes pradėjome kalbėtis.

      Ir aš, ir Eliza, kaip ir jos motina, buvome paskirtos į tą pačią gydytojų grupę. Senutėliu išklerusiu mokyklos autobusiuku, kurį, regis, laikė tik virvės ir lipni juosta, turėjome važinėti po atokias kalnų vietoves salos gilumoje ir dalyti vaistus ligoniams. Mudvi su Eliza greitai susidraugavome, nes skausmas suartina moteris. Gydydamos vaikus sutinusiais nuo kirmėlių pilvais, moteris, dėl badavimo kentusias didžiulius skrandžio skausmus, greitai pajutome, kad besidalijant kančia tampa lengvesnė.

      Sužinojau, kad Eliza augina tris mažus vaikus – septynerių, devynerių ir dešimties metų. Šnektelėjome apie savo vaikus, vis prisimindamos, kaip jų pasiilgome. Man pasisekė bent tiek, kad su manimi į šią kelionę buvo atvykusi viena iš mano dukterų. Eliza iš karto pasakė, kad vos tik jos vaikai taps pakankamai dideli, juos pasiims su savimi vykdama į kitą tokią kelionę šioje saloje.

      Pirmą kartą vos pamačius Elizą joje kažkas iš karto patraukė mano dėmesį – ji buvo rami, pasitikinti savimi ir maloni. Nekantravau sužinoti, kaip jai pavyksta tokia išlikti, todėl pradėjau ja labiau domėtis. Pagalvojau, kad, ko gero, atrodau keistai, nes ji buvo bent jau šešeriais septyneriais metais už mane jaunesnė.

      – Kaip sugalvojote vykti į šią kelionę namie palikusi mažus vaikus? – paklausiau jos vieną vakarą mums vakarieniaujant. Ji atsakė nedvejodama:

      – Visai paprasta. Viskas dėl mano mamos.

      – Norite pasakyti, kad jūsų mama norėjo vykti į šią kelionę ir turėjote jai padėti? – abejojau, ar tai tiesa, pamačiusi, kad jos mama kur kas geriau nei Eliza ištveria svilinantį karštį ir ilgas darbo valandas.

      – Na ką jūs. Juokaujate? Jei kalbėsime apie šį darbą, čia ji nepralenkiama. Atvykau dėl to, kad ji yra tokia, – tarė ji. Dabar mane kaip reikiant apėmė smalsumas. Laukiau, ką ji pasakys toliau.

      – Kol buvau maža, mano mama čia vykdavo kas antrus metus. Mus palikdavo namuose su tėčiu ar aukle, tačiau sugrįžusi daug pasakodavo apie čia sutiktus žmones. Ir kalbėdavo ji su tokiu įkarščiu. Kartais juokdavosi, kartais verkdavo, bet visuomet mums papasakodavo apie viską, ką darydavo būdama čia.

      – O kaip tai susiję su jūsų atvykimu? – paklausiau.

      – Mano mama buvo nuostabi. Dalį dienos ji dirbdavo mūsų miestelio klinikoje, tačiau ir mane, ir mano seseris mokydavo atpažinti tikrąsias vertybes. Ji teigė, kad visa tai, ką ji daro, yra svarbu – ne vien jos darbas Dominikoje arba klinikoje. Ji tvirtino, kad svarbiausias jos uždavinys – būti gera mama, o kadangi norėjo tokia būti, manė privalanti mus išmokyti padėti gyventi kitiems. Ji mokė savo pavyzdžiu, ir aš pradėjau kitaip žiūrėti į jos keliones, suvokdama, kad tai yra būdas mokyti mus. Žinoma, ji vykdavo į šias keliones, nes jai patiko ten dirbti, tačiau ji taip pat žinojo, kad tai bus pavyzdys augantiems vaikams. Ji labai atsakingai vykdydavo visas mamos pareigas ir mes visuomet tą matėme.

      Pamažu pradėjau geriau suprasti Elizą ir jos mamą. Kaip nuostabu buvo matyti jas abi kartu dirbančias ranka rankon, stebėti, kokį neišdildomą įspūdį Kerolės dukrai paliko mamos nuveiktas darbas. Elizai ji įskiepijo kai ką labai svarbaus, o Elizai papasakojus apie tai man, galėjau tuo pati įsitikinti.

      Artėjant mūsų kelionės pabaigai, sukaupusi visą drąsą paklausiau Kerolės keleto svarbių dalykų. Žinojau, kad nebūsiu palaikyta tiesiog smalsaujančia žmogysta, ji tikriausiai pasakys tiksliai tą, ką aš ir norėjau iš jos išgirsti.

      – Kerole, – kreipiausi į ją. – Jūs visuomet atrodote tokia energinga. Palyginti su jumis jaučiuosi tikra ištižėlė. Ar jūs iš prigimties tokia kupina energijos? – Jutau, kaip pradedu tižti. Aišku, ji tokia negimė, aš, ko gero, tik bandžiau supaprastinti savo klausimą.

      – Ne, ne visuomet buvau tokia. Susikuriu energiją, na, žinoma, ne tiesiogine prasme, tačiau elgiuosi taip, lyg turėčiau didžiulį jos užtaisą, ir kažkaip tos energijos atsiranda, – atsakė ji.

      Pasijutau visiška kvailė. Jos žodžiai atrodė migloti ir ji tikrai nepasakė nieko esminio, už ko būčiau galėjusi užsikabinti. Kažkodėl man atrodė, kad ji tai puikiai suprato.

      – Susidaro įspūdis, – sutrikusi tariau aš, – kad jums ši veikla patinka daug labiau negu visiems kitiems ir… – Staiga nutilau, bet ji suprato, ką rengiausi pasakyti. Išsigandau, kad būsiu ją įskaudinusi.

      – Žinau, esu dvigubai vyresnė už visus kitus.

      „O varge, – pagalvojau, – nors skradžiai žemę prasmek.“ Tuomet ji prašneko, išsklaidydama mane užplūdusį kaltės jausmą:

      – Amžius čia neturi reikšmės, kaip ir gebėjimai, talentas, net ir asmenybė. Tam, ką darau, o darau jau daugybę metų, svarbiausia – požiūris. Aš sugebu padėti šiems žmonėms, tinku šiam darbui. Mano gyvenimo pašaukimas – suteikti jiems pagalbą ir juos mylėti. O jiems reikia manęs. Tikiu, kad žmogui, mylinčiam tokį gyvenimą, kuriam jis yra pašauktas, ir sugebančiam įgyvendinti didžiuosius savo gyvenimo tikslus, sekasi. Atsiranda energijos, drąsos, atsikratome baimių. Savo šalyje turiu draugų, kurie mane laiko nenormalia, sakydami, kad esu per sena, kad gali neatlaikyti širdis. Man jų gaila, nes jie apskritai nesupranta, kur glūdi gyvenimo prasmė. Svarbiausia žinoti, kas esi, ir daryti tą, kam esi sutvertas. Man tai yra šis darbas – štai čia ir dabar, todėl šios progos negaliu praleisti.

      Jokia mama negalės išmokyti vaiko pajusti savo vertės, jei pati pirmiausia nesupras savo – mamos – vertės. Mes esame jų mokytojos. Esame tos, kuriomis jie žavisi ir kurių pavyzdžiu seka. Mūsų vaikai perima geriausius mūsų bruožus (deja, kartais ir blogiausius), ir tai, ką mato, užrakina giliai savyje. Juose atpažįstame savo charakterio savybes. Jų elgesyje ne visuomet lengva pastebėti jų mokytojų, trenerių, auklių ar giminaičių savybes, tačiau savąsias įžvelgsime visuomet. Ir tai – tik dalelė to, ką jiems duodame.

      Kaip galime galvoti, kad esame jiems nieko vertos, kai dovanojame jiems gyvenimą, jį kuriame ir keičiame? Mes, mamos, esame nepakeičiamos savo vaikams, nes niekas kitas negali jų išmokyti mylėti, užjausti, globoti ar įvertinti kitus taip, kaip tą darome mes. Niekas. Ir tik mūsų galioje įskiepyti jiems svarbiausias tiesas – meilę ir pagarbą sau. Visai kaip Kerolė įskiepijo jas Elizai.

      Trys būdai, kaip išsiugdyti šį įprotį

      1. Susidarykite sąrašą

      Daugelis iš mūsų – mamų – nežino, kas mums sekasi, ko galime pasiekti ir kas mus išties džiugina. Mus taip apnikusios mintys, kokių savo, savo vyrų (juk puikiai sugebame jiems nurodinėti, ko jie neturėtų daryti, ar ne?) ir savo vaikų savybių nemėgstame, kad visiškai negalime kalbėti apie gerus dalykus, kuriuos įžvelgiame savyje.

      Užtenka. Sudarykite savo teigiamybių sąrašą. Jei manote, kad jūsų kojos per storos, nesvarbu – tiesiog paminėkite savo figūros privalumus. Užrašykite, kokia esate, ką mėgstate, apie ką svajojate, o vos tik aplanko neigiamos mintys, prisiminkite, ką parašėte.

      Tuomet padarykite dar kai ką – pasimėgaukite šiais teigiamais dalykais. Nusipirkite drabužį, kuris pabrėžia gražiausią jūsų figūros dalį.

Скачать книгу