Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes - Anders Rydell

Скачать книгу

padėti vokiečių meno šventovės pamatus. Taip pat vokiečių kultūros, kuri nuplaus Veimaro kultūros išsigimimą, pamatus.

      Tvirtai suėmęs kūjį Adolfas Hitleris smogė į uolą. Smūgio būta tokio stipraus, kad kūjo galvutė akimirksniu nulūžo ir nulėkė vartydamasi ore. Prietaringasis fiureris pablyško, ir prašmatniai išpuoštoje scenoje stojo nemaloni tyla. Lyg nieko nebūtų nutikę, Hitleris staigiu judesiu apsisuko ant kulno ir atsisėdo į savo vietą tribūnoje, taip ir nepasakęs pasirengtos kalbos. Vokiečių žiniasklaida nemalonų įvykį nutylėjo, o „New York Times“ pasismagino antrašte „Ponas Hitleris sulaužė simbolinį kūjį“ (Dedicatory Hammer Broken by Herr Hitler).

      Gebelsas bandė nuleisti incidentą juokais, tačiau Hitleris reagavo jautriau. Jis buvo tikras, kad tai blogas ženklas. Kai vos po kelių mėnesių Paulis Liudvikas Trostas mirė, Hitleris su palengvėjimu ištarė Albertui Špėrui: „Architektui buvo lemta mirti.“ Hitleris baiminosi, kad gali įvykti kai kas blogesnio.

      3 SKYRIUS

      Išsigimęs menas

      SAULĖS SPINDULIAI MIRGULIAVO Karolio Didžiojo karūnoje, kai šis jojo per Karaliaus aikštę Miunchene. Storas dailiai išsiuvinėtas apsiaustas gaubė frankų karaliaus pečius. Šį saulėtą sekmadienio priešpietį 1937 m. liepos 18 d. į Miuncheno gatves pasižiūrėti spektaklio išėjo apie šimtas tūkstančių žmonių.

      Karolis toliau jojo Prinzregenten gatve Angliškųjų sodų link lydimas Ričardo Liūtaširdžio ir Vokietijos karaliaus bei Šventosios Romos imperatoriaus Frydricho I Barbarosos. Karaliaus aikšte žygiavo menininkai Lukas Kranachas vyresnysis, Hansas Holbeinas jaunesnysis ir Albrechtas Diureris. Per aikštę buvo traukiamos ir 26 rampos su gyvomis skulptūromis, jas lydėjo bardai, vaidilutės ir viduramžių juokdariai. „Germanų“ astronomams Kepleriui ir Kopernikui pagerbti suręstas trijų metrų aukščio planetariumas, apsuptas keturių pusnuogių graikų nimfų, o visko pradžią vaizdavo rampa su Adomu ir Ieva, tingiai pasvirusiais virš į grybus panašių medžių. Pernelyg pompastiškas vokiečių didvyrių paradas priminė Disnėjaus sukurtą Vagnerio fantazijų pasaulio scenografiją. Pasibaigus vaidinimui „Du tūkstančiai metų germanų meno“, pražygiavo keturi tūkstančiai kareivių: juodmarškinių iš SS, rudmarškinių iš SA ir reguliariosios armijos vermachto. „Argi menininkai ir kareiviai ne broliai?“ – retoriškai klausė partijos laikraštis „Völkischer Beobachter“.

      Prinzregenten gatvėje sparnus skleidė penkių metrų aukščio auksinis erelis ir traukiamas šešių Ardėnų arklių lėtai sklendė pirmyn. Sveikindami fiurerį, kraujo raudonumo vėliavas su svastika kėlė kryžiuočių raitininkai. Adolfas Hitleris sėdėjo pasviręs į priekį, suspaudęs rankas tarp kojų, užsitraukęs ant akių kepurę su snapeliu ir apsuptas augalotų SS kareivių. Už jo šmėžavo Hermanas Geringas su baltutėle uniforma ir aukštais juodos spalvos jojiko batais. Kairėje sėdėjo propagandos ministras Jozefas Gebelsas su žmona Magda. Dešinėje buvo įsitaisęs reichsministras Rudolfas Hesas.

      Hitleriui tai buvo ilgai laukta diena, kai jis iškilmingai atidarė muziejų, kurio kertinį akmenį iš vokiškos klinties įkalė tą nelaimingą dieną prieš ketverius metus.

      Atidarymo ceremonija turėjo būti ne mažiau prašmatni. Paskelbtas vokiečių kultūros atgimimą žymintis trijų dienų miesto festivalis „Vokietijos meno dienos“, vyko paradai, buvo sakomos kalbos ir rengiamos parodos. Miunchenas iškilmėms pasirinktas neatsitiktinai. Čia atsirado ir veikė nacionalsocialistų judėjimas. Karaliaus aikštė tapo kultine nacistų partijos vieta. Ji buvo masinių partijos narių susitikimų buveinė nuo XX a. trečio dešimtmečio, o perėmęs valdžią 1933 m. Hitleris paskelbė, kad aikštė taps „judėjimo ceremonijų bamba“. Veja buvo pakeista 20 000 masyvių granitinių blokų. Aplink aikštę įrengtos svarbiausios partijai kulto vietos. Rytinėje pusėje nacistai surentė šventovę, kur ilsėjosi šešiolika per 1923 m. Alaus pučą nukautų nacistų. Dviejų pastatų komplekso autorius buvo Paulis Liudvikas Trostas.

      Ranka pasiekiamas buvo ir kitas partijai svarbus pastatas – Rudieji rūmai, nacistų partijos nacionalinis štabas. Adolfas Hitleris iki pat mirties ten turėjo savo biurą, ant jo sienos kabojo didelis automobilių gamintojo ir antisemito Henrio Fordo portretas. Pastate taip pat saugota „Blutfahne“ – krauju aptaškyta vėliava, nešta per Alaus pučą ir laikoma šventa nacistų relikvija.

      Arcis gatvėje šalia aikštės stovėjo Trosto suprojektuoti Fiurerio rūmai, vulgariai pompastiškas reprezentacinis pastatas, kuriame Hitleris po metų pasirašė Miuncheno susitarimą ir pažadėjo taiką mainais į vokiškai kalbančios Čekoslovakijos dalies aneksiją. Statinys suręstas kaip Potiomkino kaimas – pagrindinė funkcija buvo sukurti įspūdį, o viduje plytėjo negyvos erdvės, reikalingos didingiems estetiniams efektams.

      Po parado Adolfas Hitleris pakilo į priešais „Haus der Deutschen Kunst“ duris sumontuotą podiumą. Ilga kolonų eilė sudarė išskirtinį foną jo pranešimui: „Čia ir dabar skelbiu, kad esu visiškai apsisprendęs išspręsti meno kalbos klausimą Vokietijoje, visai kaip tai buvo padaryta su politine suirute. „Meno kūriniai“, kurie yra nesuvokiami ir gali būti suprasti tik pasitelkus pompastiškas instrukcijas, […] daugiau nebus brukami vokiečių liaudžiai!“

      Pliūptelėjo džiaugsmo banga. Hitleris dažnai pradėdavo kalbas ramiai ir tyliai, beveik droviai, o paskiau stiprindavo balsą, kol pasiekdavo jausmingą ir agresyvią kulminaciją. Ši demagogiška technika padėdavo sukurti isterišką atmosferą partijos suvažiavimuose. Vis dėlto šiandien jo agresija neatrodė esanti efektingas retorikos numeris masėms įkaitinti. Jis kalbėjo ne ištikimiems partijos nariams Niurnberge, o saulėtą sekmadienį, stebint šeimoms su vaikais, atidarė muziejų Miunchene.

      Hitleris kalbėjo apie tai, kad ketina padėti tašką menui, kurio formų nėra gamtoje.

      „Kubizmas, dadaizmas, futurizmas, impresionizmas ir panašiai neturi nieko bendro su mūsų, vokiečių, tauta. Visos šios koncepcijos nėra nei senovinės, nei modernios, jos tėra apsimestinės žmonių, kuriems Dievas nedavė menininko talento, kalbos“, – rėkė Hitleris.

      „Su kiekvienu sakiniu Hitleris kalbėjo vis karščiau. Jis virė iš pykčio. Seilės taip tiško, kad net jo paties draugija žiūrėjo pakraupusi iš siaubo“, – liudijo tą dieną tarp klausytojų atsidūręs meno istorikas Paulis Ortvinas Ravė (Paul Ortwin Rave).

      Baigdamas kalbą raudonas kaip burokas Hitleris kratė sugniaužtą kumštį žydro dangaus fone: „Nuo šio momento pradedame negailestingą karą su mūsų kultūrai pakenkti norinčiais elementais!“ Aiškiau paskelbti karo moderniajam menui Hitleris negalėjo.

      Didžioji vokiečių meno paroda (Grosse Deutsche Kunstausstellung) turėjo tapti tiesiogine Hitlerio bandymo sukurti naują vokišką meną išraiška. Pasak Hitlerio, reikia kurti gryną, aiškų ir suprantamą meną. Gluminančių modernizmo stilių mišimo ir eksperimentų turėjo nelikti. Metinė „Haus der Deutschen Kunst“ paroda privalėjo formuoti nacistinio meno stilių.

      Ekspoziciją sudarė 884 atrinkti darbai, tačiau Hitleris nebuvo patenkintas, nors ir slėpė tai nuo muziejaus lankytojų.

      Prieš atidarydamas parodą Hitleris nerimavo, kaip ekspozicija bus sutikta, ir nusprendė pats patikrinti galerijas. Tai, ką pamatė, sukėlė audringą reakciją: „Šiemet nebus jokios ekspozicijos. Atsiųsti darbai aiškiai byloja, kad Vokietijoje kol kas neturime menininkų, vertų vietos šiame didingame pastate“, – supykęs išrėžė savo fotografui ir draugui Heinrichui Hofmanui (Heinrich Hoffmann).

      Įtūžęs Hitleris liepė nedelsiant nukabinti 84 darbus. Kiek nurimęs pats atliko galutinę atranką. Šimtai ekspozicijai atrinktų paveikslų buvo išpeikti Hitlerio, kuris ypač bjaurėjosi „neišbaigtumu“, kitaip tariant, tuo, kas bent kiek panėši į abstrakciją. Ekspozicijos atranka buvo vykdoma paskelbus atvirą kvietimą dalyvauti ir keliant vienintelį reikalavimą – dalyvauti gali tik arijai. Panašu, kad tai nebuvo pakankamas reikalavimas, norint

Скачать книгу