ТОП просматриваемых книг сайта:
Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes. Anders Rydell
Читать онлайн.Название Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes
Год выпуска 2013
isbn 9789955346104
Автор произведения Anders Rydell
Издательство VERSUS AUREUS
Rotšildų šeima nacių valdymo laikotarpiu ne tik buvo viena turtingiausių ir įtakingiausių pasaulyje žydų šeimų, bet ir turėjo kai ką bendra su nacistais – jie lygiai taip pat žavėjosi klasikine Europos tapyba. Hitleriui atvykus į Vieną gestapas tą pačią dieną ėmėsi abiejų brolių rūmų „apsaugos“ ir šeimos narių paieškos. Atsargesnis už kitus Alfonsas jau buvo palikęs šalį ir mėgino išvežti geriausius savo kolekcijos egzempliorius, iš viso 940 kūrinių. Visa kolekcija buvo supakuota ir paruošta kelionei Vienos „Ostbahnhof“ traukinių stotyje, tačiau išvažiuoti taip ir nespėjo, nes pasirodė vokiečiai.
Šeši gestapininkai išvežė Lui Natanielį de Rotšildą į Vienos policijos nuovadą, kur šis prasėdėjo uždarytas beveik mėnesį, naujam režimui bandant išsiaiškinti Rotšildų verslo, kurio branduolį sudarė bankai, imperijos dydį. Tai nebuvo lengva užduotis. Dinastijos pradininkas Majeris Amšelis Rotšildas (Mayer Amschel Rothschild) savo testamentu 1812 m. įvedė tvarką naikinti bendrus nuosavybės sąrašus. Palikuonys sėkmingai laikėsi šios tradicijos. Tai padėjo apsaugoti šeimos nuosavybę nuo tokių tyrimų. Nacistai užtruko beveik metus, kol sudarė visą sąrašą.
Po aneksijos naciai ėmėsi masinių areštų. Vien tik Vienoje sulaikyta 76 000 asmenų. Lui perkeltas į vieną naujai įrengtų gestapo kamerų viešbutyje „Metropol“. Nebuvo jokių abejonių, kad Lui ne šiaip paprastas kalinys, o režimui itin svarbus įkaitas.
Kol Lui sėdėjo uždarytas, nacistų biurokratai audė tinklą, į kurį pakliuvo Rotšildų ir kitų žydų kilmės austrų nuosavybė. Tai buvo biurokratinės pinklės, kurias nacistai Austrijoje vis tobulino.
1938 m. politinė agresija dar labiau sustiprėjo. Pirmaisiais Adolfo Hitlerio valdymo metais režimas skelbė apie draugiškus naujosios Vokietijos ketinimus. Politinės ambicijos daugiausia tenkindavosi vidaus problemomis, ekonomikos raida, opozicijos malšinimu ir nacistinės revoliucijos skvarba į visuomenę. Garsioje 1933 m. taikos kalboje Hitleris vaizdavo Vokietiją pačia taikiausia iš visų nacijų: „Bet koks jėgos panaudojimas Europoje neturėtų teigiamos įtakos politinei ar ekonominei situacijai.“ Tuo pat metu jis ragino Europos šalis nusiginkluoti. Šio tariamo „taikumo“ kulminacija tapo 1936 m. Berlyno vasaros olimpinės žaidynės. Po dvejų metų situacija pasikeitė. Vokietija buvo pakreipusi ekonomiką kita linkme, nacistinė revoliucija pasiekusi kulminaciją, valstybės priešai galavosi Dachau ir kitose koncentracijos stovyklose, o vokiečių karo mašina vėl beveik visiškai atsigavo. 1935 m. įvesta privalomoji karo tarnyba, tuo tiesiogiai pažeidžiant Versalio taikos sąlygas, leidžiančias Vokietijai turėti ne didesnę nei 100 000 armiją.
1938 m. griuvo nacistų Potiomkino kaimas ir politiniame gyvenime ėmė ryškėti vis atviresnė agresija. Tai pasakytina ir apie vidaus, ir apie užsienio politiką, pirmiausia žydų klausimu.
1938 m. sausį Vokietijos žydams uždrausta užsiimti verslu ir prekyba. Vadinamasis Niurbergo įstatymų „arijų paragrafas“ iš esmės atėmė galimybę žydams apsirūpinti pragyvenimui. Pirmieji antisemitiniai Niurnbergo įstatymai buvo priimti dar 1935 m. Jie, be kita ko, draudė „žydų“ ir „arijų“ santuokas ir santykius. Žydams taip pat buvo draudžiama samdyti jaunesnes nei 45 metų vokiečių moteris ir naudoti nacių vėliavą.
Vis dėlto Niurnbergo įstatymai pirmiausia reiškė naują, rasės pagrindu paremtą pilietybės apibrėžimą, padalijusį Vokietijos gyventojus į ne arijus, vadinamuosius Staatsangehörige (valstybės objektus), ir arijus, Reichsbürger (reicho piliečius). Jau perimdami valdžią nacistai nušalino žydus nuo viešųjų pareigų, tačiau teisiniu požiūriu tai buvo sudėtingas klausimas. Nacistams buvo sunku apibrėžti, kas yra žydas ir kelias giminės kartas reikėtų skaičiuoti. Vyko intensyvūs debatai tarp nacistų, völkisch judėjimo atstovai laikėsi pačios radikaliausios interpretacijos. Niurnbergo įstatymai pateikė apibrėžimą, o pasikeitęs piliečių statusas atvėrė galimybes taikyti žydams ypatingas priemones, ir visa tai baigėsi koncentracijos stovyklomis. Tai vyko pamažu, žingsnis po žingsnio išskiriant žydus (taip pat romus) iš vokiečių visuomenės. Žydams uždrausta būti teisininkais, gydytojais arba žurnalistais, sulaukę 14 metų jie negalėjo mokytis valstybinėse švietimo įstaigose. Taip pat uždrausta naudotis valstybinių ligoninių paslaugomis, viešaisiais parkais, bibliotekomis ir paplūdimiais. Nežydišką vardą turėję žydai privalėjo pridėti antrą vardą: Sara moterims ir Izraelis vyrams.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.