Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes - Anders Rydell

Скачать книгу

ir organizacijas, kurias vienijo romantinės idėjos ir fanatiškas nacionalizmas. Buvo bandoma apibrėžti kraujo ryšio siejamą vokiečių tautą. Kalba, rasė, gimtosios vietos ir unikali kultūrinė dvasia buvo vokiečių tautą vienijantys dalykai. Pagrindiniu šių savybių nešėju laikytas vokiečių valstietis, formuotas vokiško peizažo nuo pat didžiojo tautų kraustymosi.

      Vokiečių ūkininko šaknims grėsmę kėlė didžiųjų miestų civilizacija, marksizmas, liberalizmas ir svetimas žydiškas kraujas.

      Pagrindinė judėjimo sąvoka buvo Heimat, vokiškai „tėvynė“. Giliai šaknis įleidusiam valstiečiui priešintas didmiestyje gyvenantis „tėvynės ir šaknų neturintis“ žydas. Jiems susitikus, vokiečių ūkininkas dažnai vaizduotas pralaimintis, ekonomiškai išsunktas ir išnaudotas „žydų iš miesto“.

      Völkisch judėjimas turėjo didelės reikšmės fašistinių judėjimų radimuisi Vokietijoje, taip pat ir 1891 m. įkurtai Visų vokiečių sąjungai. Ši sąjunga, sudaryta iš vokiečių elito atstovų, atvirai propagavo rasizmo idėjas, agresyvų militarizmą ir Vokietijos poreikį per gausesnes kolonijas susikurti didesnę Lebensraum erdvę. Sąjungai priklausė daug mokytojų, kurie platino tas idėjas mokyklose.

      Štai kokiame kontekste reikėtų vertinti knygos „Rembrantas kaip auklėtojas“ sėkmę. Langbenas pagavo laiko dvasią, o knygynai pristatė knygą kaip svarbiausią šimtmečio kūrinį.

      „Rembrantas kaip auklėtojas“ rado visuomenę, kurios spartūs žingsniai į ateitį paliko dvasinės tuštumos pojūtį, kad Gründerzeit laikotarpiu prarasta šis tas svarbaus. Romantikos idealizmas, kuriam būdingas tikėjimas universalios vertės išsaugojimu, tapo atsvara įsibėgėjančiam industrializacijos materializmui. Kultūra turėjo išgelbėti sielą. Langbenas teigė, kad žinių epochą netrukus pakeis meno epocha. Jo viltis buvo nesugadintas jaunimas. Jis pranašavo, kad ateitis priklauso lyderiui, kuris vienu metu bus politikas ir menininkas. Lyderiui, kuris galės atvesti Vokietiją į jai priklausančią magister mundi (visatos valdovės) padėtį.

      1930 m. gruodį Jozefas Gebelsas įžengė į kino salę Nolendorfo aikštėje 5, Berlyne. Jį lydėjo gausus SA jaunų vyrų būrys, visi jie atėjo pasižiūrėti amerikietiškos vokiečių rašytojo Ericho Marijos Remarko romano „Vakarų fronte nieko naujo“ ekranizacijos. Filmas pasiekė kino teatrus praėjus vos metams nuo tada, kai pasirodė knyga.

      Būsimasis propagandos ministras įsitaisė balkone, kad galėtų matyti salę. Filmui vos prasidėjus, du SA vyrai Gebelso įsakymu pakilo ir paleido baltąsias peles, ėmė mėtyti į žiūrovus smirdinčias bombas ir pažėrė čiaudulį sukeliančių miltelių. Persigandusi publika leidosi bėgti.

      Tas pat vyko ir kitą vakarą. Ir kituose kino teatruose pasirodė seansui trukdantys grėsmingos išvaizdos jauni vyrai. Mažiau nei po savaitės Veimaro respublikos valdžia nusprendė uždrausti Vokietijoje filmą „Vakarų fronte nieko naujo“. Nacistams ir kitoms dešinės pakraipos konservatyvioms grupuotėms kliuvo pacifistinė Remarko žinia ir pirmiausia tai, kad jis atmetė vadinamąją smūgio peiliu į nugarą legendą – tarp nacių tokį populiarų mitą, kad Pirmasis pasaulinis karas buvo pralaimėtas ne apkasuose, o namų fronte, kur žydai ir marksistai suvarė peilį iš nugaros. Vis dėlto 1918 m. revoliucija buvo tiesioginė įvykių fronte, nuovargio nuo karo ir liaudies nepasitenkinimo karine vadovybe pasekmė.

      Adolfas Hitleris šią legendą pavertė kertiniu savo politinės pozicijos akmeniu.

      Remarko pasaulyje karas buvo pralaimėtas fronte. Su tuo negalėjo susitaikyti judėjimas, siekiantis perginkluoti Vokietiją ir šlovinantis fronto nuotykius.

      „Vakarų fronte nieko naujo“ cenzūravimas buvo bloga žadantis ženklas. Prieš porą mėnesių, rugsėjį, nacistų partija netikėtai tapo antra pagal dydį šalyje. Dar prieš dvejus metus Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (Nazionalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, sutrumpintai NSDAP) buvo menkai žinoma ultradešiniųjų grupuotė politikos periferijoje, kurią rėmė 2,6 proc. rinkėjų. 1930 m. už Adolfą Hitlerį balsavo daugiau nei 6 milijonai vokiečių. Finansų krizė privertė žmones įsiklausyti į nacistų žodžius. Prasidėjo kultūrinis karas.

      Remarko knygos 1930 m. buvo uždraustos Tiuringijoje, kur Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos nariai dalyvavo tos žemės vyriausybės veikloje. Taip pat uždrausta Igorio Stravinskio muzika ir Sergejaus Eizenšteino filmai, bet pirmiausia kliuvo moderniai vaizduojamajai dailei. Naujasis Tiuringijos žemės vidaus reikalų ir švietimo ministras, nacistas Vilhelmas Frikas (Wilhelm Frick) liepė perkelti į rūsį Veimaro rūmų muziejuje eksponuotus šiuolaikinio meno meistrų Paulio Klė (Paul Klee), Oto Dikso (Otto Dix), Franco Marko (Franz Marc) ir Emilio Noldės darbus. Friko kultūros politika vadovavosi šūkiu: „Prieš juodaodžių kultūrą vokiečių liaudies kultūros labui.“

      Pasipriešinimas modernizmui suintensyvėjo XX a. trečio dešimtmečio pabaigoje. Nacionaliniu lygmeniu nacistų kultūros karuose itin aršiai dalyvavo Kovos už vokiečių kultūrą sąjunga (Kampfbund für deutsche Kultur). Pasivadinusi kariškai skambančiu vardu, ji buvo sukurta 1928 m. ir viliojo į savo gretas nacistus, intelektualus ir žmones, konservatyviai žvelgiančius į kultūrą. Jai pavyko sutelkti pirmiausia völkisch pažiūrų judėjimus. Šioms organizacijoms priklausė šimtai tūkstančių narių, iš jų nacistai tikėjosi politinės paramos. Svarbus sąjungos tikslas buvo parodyti intelektualesnį ir gražesnį nacistų veidą. Kovos už vokiečių kultūrą sąjunga vykdė kultūrinę ir politinę programą, joje buvo justi Juliaus Langbeno įtaka. Tik sąsajos su XIX a. idėjomis apie kultūrą ir rasę buvo ne vien dvasinės, veikiau tiesioginės. Vieni iškiliausių sąjungos narių buvo Vagnerio giminės atstovai, pavyzdžiui, didelė Hitlerio gerbėja Vinifreda Vagner (Winifred Wagner), Richardo Vagnerio sūnaus Zygfrido našlė. Taip pat Eva Čemberlen (Eva Chamberlain), Richardo Vagnerio dukra ir brito rasių ideologo Hiustono Stiuarto Čemberleno (Houston Stewart Chamberlain) našlė. Šio knyga „XIX a. pagrindai“ (Die Grundlagen des 19. Jahrhunderts) apie antikos idealus perduodančią germanų rasę buvo vienas nacistų kanonų.

      Čemberlenas, be kita ko, argumentavo, kad renesansas buvo grynai vokiškas reiškinys, sukurtas germaniškos šiaurės Italijos dvasios, tik vėliau, susimaišius rasėms, išsigimęs.

      Völkisch judėjimą ir nacistų partiją pirmiausia vienijo Kovos sąjungos įkūrėjas Alfredas Rozenbergas – nacių ideologas, kurio pasaulėžiūroje XIX a. idėjos apie rases, meną ir antisemitizmą tiko moderniam liaudies judėjimui.

      Iš Taline gyvenusios vokiečių šeimos kilęs Rozenbergas Maskvoje baigė architektūros studijas. 1918 m., po Rusijoje įvykusios revoliucijos, jis rėmė baltuosius ir buvo priverstas bėgti. Būdamas išeivis, Rozenbergas susikūrė beveik mitinį tėvynės Vokietijos paveikslą, be to, jam įtaką darė Čemberleno idėjos apie germanų rasę. Dvidešimt šešerių Rozenbergas 1918 m. persikėlė į Miuncheną, revoliucinių nuotaikų katilą, priglaudusį didelę kontrrevoliucijos šalininkų iš Rusijos bendruomenę. 1919 m. pradžioje, po lapkričio maišto, socialistai perėmė valdžią ir Miunchene, kur paskelbė Bavarijos tarybų respubliką. Sukilimas buvo trumpas ir jau po mėnesio respubliką sumušė vokiečių savanoriai, kurių gretose kovojo iš fronto grįžę kariai. Vis dėlto trumpas komunistų valdymo laikotarpis paliko ryškių pėdsakų ir sustiprino Miuncheno dešiniųjų ekstremistų gretas.

      Alfredas Rozenbergas nebuvo vienintelis Trečiojo reicho vadas, kuris dalyvavo pačiame politinių įvykių sūkuryje. Miunchene tuo metu rezidavo ir Adolfas Hitleris, Heinrichas Himleris, Rudolfas Hesas (Rudolf Hess) ir Hansas Frankas (Hans Frank). Kai kurie jų sukiojosi keistos organizacijos „Tulės draugija“, kuri vėliau prisidėjo prie nacistų partijos atsiradimo, aplinkoje. Draugijos šaknys siekė völkisch judėjimą, jos tariama veikla buvo antikinės istorijos studijos. Iš tiesų tuo vardu dangstėsi slapta draugija „Germanorden Walvater“, kuri gilinosi į ariosofiją – mokslą, vienijantį religiją, rasių klausimus ir runų mistiką.

Скачать книгу