LITMIR.BIZ

Скачать книгу

kelias savaites, kai jis skambino kone į visas galerijas šalies šiaurės rytuose, stengėsi įsiteikti galerijų savininkams, ir galiausiai už Džildai Reins parašytą laišką, išsiųstą kartu su nuotrauka, kurioje Karen grožisi vienu iš medicinos centre kabančių Džildos paveikslų. Lijamui buvo be galo malonu matyti, kaip nušvito motinos veidas, o akyse suspindėjo laimės ašaros.

      Karen nusišypsojo sūnui.

      – Juk Džilda Reins niekada nieko neparduoda. Dovanoja ligoninėms, bet niekada neparduoda. Kaip tau pavyko ją įtikinti?

      Lijamas gūžtelėjo pečiais.

      – Parašiau jai laišką ir pasakiau, kad man reikia dovanos vienai ypatingai poniai.

      – Nemeilikauk man, Lijamai Eliotai, – atsakė motina ir mostelėjo ranka, bet jos skruostai nuraudo iš pasitenkinimo.

      Lijamas, žinoma, nepaminėjo, kad dailininkė greičiausiai nebūtų pardavusi paveikslo, jeigu kartu nebūtų buvę Obrės. Ji jau ketino atsisakyti, bet Obrė pasakė, kad kaip tik tokio paveikslo ir reikia Lijamo mamai. Lijamas tai suprato, nes tuo metu kaip tik stebėjo Džildą Reins, o ne jos kūrinį.

      Jis nujautė, kad vos pažvelgęs į paveikslą turėjo suprasti, kodėl dailininkė iš savo kolekcijos parinko būtent šį meno kūrinį ir kokia giluminė jo prasmė. Kadangi nesuprato, Džildos atsakymas buvo vienareikšmis – neparduos. O štai Obrei dailininkė iškart pajuto simpatiją, ir tik jos pažadas paaiškinti, ką slepia nutapytas vijoklis, pakeitė Džildos nuomonę. Visiškai aišku – jeigu ne Obrė Holt, jis būtų išėjęs tuščiomis rankomis. Jautėsi jai skolingas. Net galerijos vadybininkė, slapčia įbrukusi jam savo telefono numerį, pašnibždėjo, kad yra be galo nustebusi, jog jam pavyko nupirkti paveikslą. Bet šiuo numeriu Lijamas neketino skambinti.

      Motina atsitraukė nuo pagalvėlių ir palinkusi į priekį palietė paveikslo rėmą.

      – Gražu. Labai gražu.

      Staiga apsipylusi ašaromis ji prispaudė drebančius pirštus prie lūpų. Šįkart tai buvo daugiau nei laimės ašaros. Lijamas bejėgis stovėjo greta, o Maiklas puolė prie Karen, apkabino ir priglaudė jos galvą sau prie krūtinės. Ar jausminga motinos reakcija turi ką nors bendra su tuo, ką Obrė kalbėjo apie paveikslą? Lijamo ausys degė, jis sutrikęs nusisuko. Jeigu taip, tikriausiai reikėtų tėvus palikti vienus.

      Atrėmęs paveikslą į sofos atlošą jis susikišo rankas į kišenes, nuėjo į kitą kambario pusę ir pažvelgė pro langą į Bruklino aukštumas, kuriose užaugo. Kol čia gyveno, beveik nekreipė dėmesio į gerai prižiūrimus XIX amžiaus rausvojo smiltakmenio namus, išsirikiavusius palei šešėliuose skendinčią gatvę, plačius šaligatvius ar dekoratyvius puošybos elementus iš geležies. Nevertino, kad traukiniu greitai gali nuvykti iki Taimzo aikštės, Konailendo ar Šėjos beisbolo stadiono pasižiūrėti Mets rungtynių.

      Lijamą slėgė šeimos lūkesčiai, jo mintys klajojo visai kitur. Jis troško keliauti. Tyrinėti. Jo senelis buvo Eliotų leidybos korporacijos, vieno didžiausių ir sėkmingiausių žurnalų konglomeratų pasaulyje, savininkas. Kiek siekė Lijamo atmintis, buvo savaime suprantama, kad visi šeimos nariai turi dirbti korporacijoje ir čia siekti karjeros. Iš čia Lijamas neišsikėlė net tada, kai įstojo į koledžą. Jis važinėdavo į Kolumbijos universitetą vakarinėje Manhatano dalyje, Eliotų kompanijoje atliko praktiką ir sunkiai dirbo, kopdamas karjeros laiptais.

      Lijamas nemėgo sumaišties. Buvo antras sūnus šeimoje, atliko taikdario vaidmenį ir niekam nekėlė rūpesčių.

      Iki vakar dienos. Jei paaiškėtų, kas nutiko vakar, neišbristų iš bėdų.

      – Norėčiau, kad jis kabotų mūsų miegamajame, – Lijamo mintis pertraukė motinos balsas.

      – Tik parodyk kur, – paslaugiai tarė tėvas. – Ar galėtum man padėti, sūnau?

      – Žinoma.

      Su paveikslu rankose Lijamas nuėjo paskui tėvus į miegamąjį. Tėvas padėjo motinai atsisėsti ant suolo prie lovos galo. Karen apžvelgė kambarį ir tarė:

      – Tegul jis kabo ten, kad matyčiau iškart prabudusi ir vakare, prieš išjungdama šviesą.

      PDI – per daug informacijos, – Lijamo galvoje suskambėjo Obrės žodžiai ir jis susigūžė. Jis nenorėjo būti tėvų miegamajame, keliančiame mintis apie jų intymų gyvenimą. Tai jų reikalas, Lijamas nenorėjo kištis.

      Tėvas nuėmė nuo sienos kabantį peizažą ir jo vietoje pakabino naująjį paveikslą su vijokliu.

      – Idealu, – apsidžiaugė motina.

      Tėvas apkabino Lijamą per pečius ir linktelėjo paveikslo pusėn:

      – Puikiai sugalvojai.

      Lijamas žvilgtelėjo į motiną. Suėmusi rankomis smakrą ji šypsodamasi žvelgė į paveikslą. Jis atsisuko į tėvą.

      – O ar žinai, ką jis simbolizuoja?

      Tėvas sumišęs gūžtelėjo pečiais ir nuleido ranką.

      – Tavo motinai labai patiko vienas šios dailininkės paveikslas, kabantis ligoninės fizinės terapijos skyriuje. Paklausiau Renės, kuo ypatinga ta nutapyta gėlė, ir Renė man paaiškino.

      Renė buvo socialinė darbuotoja ir Tigano, jaunesniojo Lijamo brolio, sužadėtinė. Juodu susipažino, kai Renei buvo pavesta prižiūrėti, kad Tiganas neterorizuotų ligoninės personalo, besirūpinančio jo motina po abiejų krūtų pašalinimo operacijos.

      Lijamas supratingai pažvelgė į tėvą.

      – Man irgi reikėjo paaiškinti.

      Tėvas nuėjo prie tualetinio stalelio ir sugrįžo su dviem kvietimais paauksuotais kraštais.

      – Kad jau aplankei mus, noriu paprašyti vienos paslaugos. Šį savaitgalį rengiamas labdaros vakarėlis. Mudu su tavo motina nusprendėme neiti, bet reikia, kad pasirodytų kas nors iš Eliotų. Šeštadienio vakarą. Turėsi pasirišti juodą kaklaraištį. Be to, tau reikės palydos. Ar gali susirasti merginą?

      Lijamas prisiminė žydras Obrės akis. Ne, tik jau ne Obrė. Susiras kokią šeštadienį laisvą merginą, turinčią savo spintoje naują išeiginį kostiumėlį.

      – Žinoma.

      – Gerai.

      – Tai gal atšaldyk šampaną? Aš nulėksiu paimti pietų iš mėgstamiausio mamos restorano, – pasiūlė Lijamas.

      Po šimts. Kaip per tokį trumpą laiką rasti merginą? Po senelio pareiškimo sausį jis liovėsi vaikščiojęs į pasimatymus. Bet tai ne tėvų rūpestis. Jeigu jie mano, kad kuris nors iš Eliotų turi dalyvauti vakarėlyje, Lijamas nueis ir atliks savo pareigą – kaip paprastai.

      Obrė pažvelgė į šalia stovintį vyrą ir ilgesingai pagalvojo apie lovą, minkštą pagalvę, jaukią antklodę šilkiniu užvalkalu ir vienatvę. Ne apie seksą, nes tada iškart prisimindavo Lijamą Eliotą.

      Ji susierzinusi atsiduso ir žvilgtelėjo į deimantais nusagstytą laikroduką. Ar ilgai ištvėrė šį kartą? Mažiau nei prieš valandą prisiekė nebegalvoti apie Lijamą ir tą nuostabią, iš koto verčiančią popietę. Dievulėli, ji tikrai labai silpna. Dėl visko kaltas nuovargis. Jau penkias dienas ji blogai miegojo, nes atsidūrusi lovoje iškart prisimindavo Lijamas. Jis brovėsi į sapnus ir vėlė patalus.

      Kad jį kur.

      Kitame salės gale Obrė pamatė Trišą Evans. Užplūdo mintys apie aną popietę. Galerijos darbuotoja nežinojo, kad jie ne pora, bet tai nesukliudė jai begėdiškai įbrukti Lijamui savo telefono numerį.

      Ragana.

      Minia praretėjo ir atpažinusi Trišos palydovą Obrė beveik užspringo šampanu. Lijamas. Ką gi, jis netruko priimti šios tamsiaplaukės pasiūlymo. Obrę užplūdo

Скачать книгу