Eliotų dinastija. Ketvirta knyga - Maureen Child Eliotų dinastija

Скачать книгу

pasirodyti su Baku ir taip sukelti šiokį tokį šurmulį.

      – Tamsiaplaukė permatoma raudona suknele. Spoksai į ją lyg norėtum sumalti į miltus.

      Teisingai pasakyta.

      – Niekas. Nesvarbu.

      Tuo metu Lijamas atsisuko. Jo žvilgsnis iš kito salės galo įsmigo į Obrę ir jai užgniaužė kvapą. Su smokingu jis atrodė nepakartojamai. Elegantiškas. Seksualus. Tarsi nuo žurnalo virželio.

      – Dabar suprantu.

      Obrė sumirksėjo ir nusisuko nuo Lijamo. Bet žiūrėti kur nors kitur nebuvo taip lengva. Bako akyse ji pamatė užuojautą.

      – Ką supranti?

      – Tau rūpi ne ji, o jis.

      Nejaugi ji kiaurai permatoma?

      – Klysti. Tai Eliotų leidybos korporacijos finansinių reikalų vykdytojas. Ta kompanija – didžiausia mūsų konkurentė. Tas vyras negali man patikti.

      Bakas šyptelėjo ir palenkė galvą.

      – Ką bandai apgauti, Obre?

      Bakas buvo aukštas, tvirtas, nuovokus ir linksmas vaikinas. Maloniai kvepėjo, o pagal užsakymą pasiūtas kostiumas gulėjo it nulietas. Ir kodėl ji nesusižavėjo šiuo vyru? Tiesiog negalėjo. Širdis nepradėdavo plakti greičiau, kai Bakas tardavo jos vardą, delnai nesuprakaituodavo, kai jis į ją žiūrėdavo, papilvėje neimdavo plazdėti drugeliai, kai netyčia paliesdavo vienas kitą. Regis, Bakas jautėsi taip pat.

      Staiga Bako akyse įsižiebė šelmiškos ugnelės.

      – Gal nori, kad jam būtų apie ką pamąstyti? Vyrukas artinasi prie mūsų.

      Obrės širdis apmirė, paskui ėmė plakti kaip pašėlusi.

      – Artinasi?

      – Taip. Galėčiau tave pabučiuoti. Ilgai ir lėtai. Pasistengčiau, kad bučinys atrodytų tikrai karštas. Reikia jį paerzinti.

      Jeigu ne užplūdusi panika, Obrė būtų dėkinga dailiajam futbolininkui už pasiūlymą, bet dabar jai trūko oro. Jeigu jis dabar pabučiuotų, ji tikrai uždustų.

      Stambi Bako ranka apsivijo ją per liemenį ir prisitraukė arčiau.

      – Paskutinė galimybė, – sušnibždėjo jis.

      – Obre! – griežtas Lijamo balsas nutvilkė lyg ugnies blyksnis.

      Mergina nurijo seiles ir akimirką delsė, norėdama atgauti išgaravusią drąsą. Nutaisė abejingą šypseną ir atsisuko:

      – Labas vakaras, Lijamai, sveika, Triša. Ar patinka vakarėlis?

      Vengdama Lijamo žvilgsnio Obrė žvelgė į triumfuojančią Trišą, kuri akiplėšiškai šypsojosi. Bakas spustelėjo Obės liemenį ir ji mintyse pasižadėjo vėliau už tai jam padėkoti. Tuo tarpu Bakas ištiesė ranką ir prisistatė pirma Trišai, o paskui Lijamui:

      – Bakas Parksas.

      Aiškiai nesitenkinanti viena didele žuvimi, užkibusia ant jos kabliuko, Triša sumirksėjo storai dažytomis blakstienomis, pažvelgė į Baką ir išpyškinusi savo vardą pridūrė kažkokią banalybę apie futbolą. Apkurtinta beprotiško širdies plakimo Obrė beveik nieko negirdėjo.

      – Lijamas Eliotas.

      Atrodė, kad nuo įtampos ore sublyksėjo žiežirbos, kai vyrai spaudė vienas kitam ranką. Bakas prisitraukė Obrę dar arčiau. Jis buvo ramus kaip belgas.

      Obrė pabandė vėl pažvelgti į Lijamą.

      – Paveikslas mamai labai patiko, – teištarė jis neįskaitoma veido išraiška.

      – Taip ir maniau.

      Lijamo lūpos suvirpėjo.

      – Mama paprašė, kad pakabinčiau miegamajame. Neklausiau kodėl. Nenoriu žinoti.

      Obrės lūpų kampučiai pakilo.

      – Taip. Net neabejoju, kad nenori.

      Užplūdo prisiminimai, kaip Lijamas ją glamonėjo, bučiavo, kaip paėmė ją, ir šypsenėlė dingo nuo jos lūpų, ėmė virpėti kojos. Reikia nešdintis ar bent jau pasitraukti kuo toliau. Išeiti negalėjo, kol neįvykdė tėvo nurodymų. Šok, plepėk, tegu jus nufotografuoja keli fotografai iš aukštuomenės gyvenimą nušviečiančios spaudos.

      – Buvo smagu su jumis pasimatyti, bet pažadėjau Bakui pašokti su juo. Iki.

      Obrė įsmeigė akis į garsųjį sportininką ir tylomis meldė ją gelbėti. Laimei, jo protas buvo toks pat miklus kaip ir kojos.

      Norėdamas susikeisti vietomis Lijamas paklojo penkiasdešimt dolerių. Turbūt šis poelgis nėra pats protingiausias. Juk pinigus išleido tam, kad galėtų pakankinti save tuo, ko negali turėti.

      Jis tyčia delsė, kol Obrė ir jos palydovas atsisės prie didelio apvalaus stalo kartu su kitomis trimis poromis, ir tik tada nusivedė Trišą į jų vietas. Obrė žvilgtelėjo, kai jis atitraukė Trišai kėdę. Žydros akys išsiplėtė ir prisipildė siaubo. Mergina išbalo, nuo veido dingo mandagi šypsena.

      Šiaip ne taip nusukusi žvilgsnį į tolį ji sėdėjo tiesi ir sustingusi. Lijamas įsitaisė šalia. Jų pečiai susilietė, kai jis prisitraukė kėdę prie stalo. Lijamas užuodė Obrės kvepalus. Šis aromatas sugrąžino deginančius prisiminimus. Po stalu jis netyčia šlaunimi prisilietė prie Obrės kojos – jį nutvilkė geismas.

      Lijamas susikaupęs pristatė Trišą ir save visiems, sėdintiems prie stalo. Tada atsisuko į Obrę ir jos palydovą. Tas griozdas vos nesutraiškė jam rankos. Bet nepavyko. Lijamas nesivaržydamas atsakė jam tuo pačiu.

      Tegul Obrė glaudžiasi prie to futbolininko, tai visai ne tavo reikalas.

      – Kai ką pas mane palikai, – sušnibždėjo jis.

      Merginos skruostus nuplieskė raudonis. Ji ne tik išgirdo, bet ir puikiai prisiminė, ką paliko. Bet ji neatsisuko. Ignoravo Lijamą. O tai siaubingai erzino.

      – Nori atsiimti?

      – Ne. Išmesk lauk.

      Gaudžiančioje nuo pokalbių salėje jos atsakymas buvo vos girdimas.

      Lijamas palaukė, kol buvo patiektos salotos.

      – Negaliu to padaryti, brangioji.

      Obrei iš rankos iškrito šakutė. Padavėjas iškart ją pakeitė ir kiek atsitraukė. Prabangi vakarienė, vienam žmogui kainuojanti penkis tūkstančius dolerių, turi didžiulį trūkumą: padavėjas visada stovi šalia. Jie laukė už nugaros ir sekė kiekvieną judesį. Bet Lijamas neketino liesti Obrės, nors ir labai to troško.

      Parksas ištiesė kairę ranką per Obrės kėdės atlošą, suspaudė kumštį ir pakišo Lijamui po nosim. Ant piršto puikavosi masyvus amerikietiškojo futbolo čempionato nugalėtojo žiedas. Šis gestas patvirtino Bako kėslus ir supykdė Lijamą. Bakas metė į jį atšiaurų žvilgsnį. Lijamas kietai sučiaupė lūpas.

      Drauguži, jei žinotum, kad ji pabuvojo mano lovoje…

      Obrė žvilgtelėjo į Lijamą ir skubiai atsisuko į vyrą dešinėje. Kažką pasakė atitraukdama jo dėmesį.

      Lijamas žvelgė prieš save.

      Ką, po velnių, čia darai, Eliotai?Nori varžytis dėl moters, kurios negali turėti?

      Pagaliau prisiminė savo palydovę. Turėtų būti sunku pamiršti moterį, kuri šokių salėje grabaliojo jam užpakalį ir šnibždėjo intymias smulkmenas, ką vėliau norėtų su juo daryti. Vis dėlto nebuvo sunku. Triša jo netraukė taip kaip Obrė, jis neketino priimti jos nepadoraus kvietimo. Kita vertus, žinojo – jeigu šie žodžiai būtų iš Obrės lūpų – kad ir kaip tai neišmintinga – juodu jau būtų pakeliui į

Скачать книгу