Eliotų dinastija. Ketvirta knyga - Maureen Child Eliotų dinastija

Скачать книгу

darbe?

      Jo lūpas iškreipė ironiškas šypsnys. Ar Obrė niekada nesiliaus?

      – Ne. Jau ne vieną mėnesį bandau įsigyti mėgstamiausios motinos dailininkės paveikslą. Ši menininkė pagaliau sutiko aptarti paveikslo kainą. Nenoriu, kad persigalvotų. Einu su ja susitikti.

      – Kokia dailininkė?

      Jis paėmė piniginę.

      – Džilda Reins.

      Susijaudinusi ir pagyvėjusi mergina išsitiesė.

      – Tikrai? Ji ir mano mėgstamiausia dailininkė. Einate su ja susitikti! Ši dailininkė – tikra atsiskyrėlė, su niekuo nesusitinka. – Obrė uždėjo delną jam ant rankos ir Lijamas suvirpėjo. – Ar galiu eiti kartu?

      Jis pažvelgė į savo priešo dukterį, jos laibą blyškią rankutę. Išmintingas vyras baigtų šį žaidimą ir atsisveikintų. Tuoj pat. Regis, jis ne toks protingas, koks manė esąs. Jos žydros spindinčios akys ir lūpų išlinkimas veikė stipriau nei sąmonės prieštaravimai.

      – Gali važiuoti kartu. Bet apie Eliotų leidybos korporaciją nesikalbėsime. Jei užduosi bent vieną klausimą, paprašysiu taksi sustoti ir tau teks išlipti. Ar aišku?

      Jos šypsena užgniaužė jam kvapą.

      – Aišku kaip dieną.

      ANTRAS SKYRIUS

      Obrė norėjo geriau pažinti Lijamą, tačiau glaustis prie jo rankos gal ir nereikėjo. Vyriškumo ji neužkliudė, bet buvo gana arti, ir Lijamas ėmė giliau kvėpuoti, jo šlaunies raumenys po jos delnu įsitempė.

      – Atsiprašau, – mergina staigiai atitraukė ranką ir įsikirto nagais į automobilio durelėse esančią atramą. Įsikibo, kad išsilaikytų, kol taksi vinguriavo tarp lėtesnių automobilių.

      – Nieko tokio, – jo balsas buvo neramus.

      Delną, kuriuo ji buvo prisilietusi prie tvirtos Lijamo šlaunies, dilgčiojo dar ilgai. Tiesą sakant visą kelią važiuojant Leksingtono aveniu. Obrės kraujagyslės nuo pojūčių net gaudė. Taksistas lėkė lyg mašinų vagis ir nekreipė dėmesio į ženklus. Nieko keista. Lijamas pažadėjo jam sumokėti dvigubai, jeigu šis greitai nuveš į galeriją. Ties posūkiu ji nugara bloškėsi į tvirtai sudėtą, maloniai kvepiantį vyrą, kuris jai buvo tabu. Jų pečiai susilietė ir akys susitiko. Lijamo žvilgsnis lėtai nuslinko link jos lūpų. Obrei užgniaužė kvapą, širdis ėmė pašėlusiai daužytis.

      Kaip jis bučiuojasi? Švelniai ar atkakliai? Santūriai ar aistringai? Nelemta sužinoti. Mergina tyliai atsiduso, nusisuko ir pažvelgė pro langą.

      Taksi sustojo priešais galeriją. Obrė tylomis sukalbėjo padėkos maldelę ir kol Lijamas mokėjo vairuotojui, išlipo iš automobilio. Vyras pasivijo ją ant šaligatvio.

      – Sakėte, kad jums patinka šios dailininkės darbai.

      – Taip, jos paveikslai labai jausmingi.

      – Ten juk gėlės, – rimtai ištarė vyriškis.

      Obrė pažvelgė į sutrikusį rūškaną veidą. Negi jis nieko nežinojo apie šią menininkę?

      – Ar kada nors mokėtės apie Džordžiją O‘Kif?

      Jis papurtė galvą.

      – Šiek tiek žinau, kas ji tokia. Menai nėra mano mėgstamiausia sritis.

      Kažin, kuo jis domisi? Nusivylimas prislėgė merginos pečius. Šito ji niekada nesužinos

      – Džilda Reins yra tarsi šių dienų O‘Kif, nors dažniau piešia gėles ir vaizdus iš pietrytinių nei iš pietvakarių vietovių. Kilusi iš Čarlstono Pietų Karolinoje. Pradėjo tapyti mirus vyrui, kuris buvo jos gyvenimo meilė. Girdėjau, kad tai gana neįprasta asmenybė.

      Obrė nusekė paskui jį į šviesią erdvią salę. Sienas puošė aliejiniais dažais tapyti įvairių dydžių paveikslai, ant pjedestalų, kurie buvo išmėtyti po visą salę, stovėjo keletas skulptūrų. Priėjo prašmatni tamsiaplaukė.

      – Jūs ponas Eliotas?

      – Taip.

      – Esu Triša Evans. – Obrės nuomone, rankos paspaudimas tęsėsi ilgiau nei derėjo. – O jūs?

      – Obrė Holt.

      – Ponia Reins laukia jūsų privačiame peržiūros kambarėlyje. Eikite paskui mane.

      Mergina nusisuko ir nuėjo rodydama kelią. Obrė stebėjosi, ar ji visada taip koketiškai siūbuoja klubais, ar dabar tyčia taip elgiasi, nes paskui ją eina Lijamas. Ji užvertė akis. Ir kodėl jai rūpi, kad Triša Evans stengiasi pademonstruoti savo privalumus. Obrė turbūt elgtųsi lygiai taip pat, jei tik Lijamo pavardė būtų ne Eliotas.

      Jų laukianti moteris buvo ne aukštesnė kaip penkių pėdų. Gana lygaus veido, turint omeny, kad jai jau per šešiasdešimt metų. Į šalia stovintį molbertą atremtas paveikslas, vaizduojantis vijoklį, užėmė Obrei kvapą. Anksčiau šio paveikslo ji nebuvo mačiusi. Kūrinys išreiškė viską, ką ji jautė, kai pirmą kartą išvydo Lijamą.

      – Taigi jūs norite nupirkti mano paveikslą, – be jokių įžangų pietietiška tarsena lėtai tęsdama žodžius ištarė Džilda Reins ir iškart atitraukė Obrės dėmesį nuo užburiančio meno kūrinio. Juodos dailininkės akys tyrinėjo Lijamą.

      – Taip, ponia. – Jis metė trumpą žvilgsnį į įrėmintą paveikslą.

      Vos spėjus Trišai Evans juos supažindinti, Reins paklausė:

      – Kodėl?

      – Laiške rašiau apie savo motiną. Apie jos ligą.

      Obrė paskubom žvilgtelėjo į Lijamą. Jis parašė dailininkei laišką?

      – Nedaug gaunu laiškų, kuriuose manęs prašo parduoti paveikslą, ypač tokį, kurio žmogus nematė. Norėjote bet kurio. Nupirksiu bet kurį jūsų paveikslą. Pone Eliotai, aš retai skiriuosi su savo kūriniais. Taip pasielgčiau tik dėl labai svarbios priežasties. Nežinau, ar šis atvejis toks. Kodėl turėčiau jums parduoti?

      – Nes mano motina dievina jūsų darbus ir būtų laiminga turėdama jūsų paveikslą.

      Dailininkė sukryžiavo laibas rankas ant turkišku raštu išmargintų laisvų marškinių. Ji nieko nesakė, bet akys išdavė, kad atsakymas neigiamas.

      Nors ir suprasdama, kad tai ne jos reikalas, Obrė įsiterpė į pokalbį:

      – Jai pašalino abi krūtis, reikia priminti, kad ji yra moteris.

      Visi trys sužiuro į ją.

      – Jūsų vijoklis įkūnija moteriškumą ir seksualumą. Šiuo metu Karen Eliot šito pasigenda.

      Reins akys susiaurėjo ir ji palenkė galvą.

      – Iš kur žinote?

      Obrės prisiminimai nusinešė su savimi šiek tiek šios popietės džiaugsmo.

      – Pernai netekau draugės, ji mirė nuo krūties vėžio. Buvau su ja, kai gydėsi. Moters sveikatos centre kabojo nemažai jūsų paveikslų. Mano mėgstamiausias – Vienadienė lelija, bet Džeinei labiausiai patiko Gardenija.

      Džeinė, kuri Obrės tėvo asmenine asistente dirbo nuo neatmenamų laikų, mirė po ilgos ir narsios kovos su liga. Jeigu būtų nuėjusi pasidaryti krūties rentgenografiją, kaip paskutiniuosius dvidešimt metų jai rekomendavo gydytojai, buvo galima laiku aptikti ligą ir išgelbėti jai gyvybę. Bet Džeinė bijojo, kad procedūra bus nemaloni ir gėdinga, todėl atidėliojo ją tol, kol sužinojo, kad jau per vėlu, ir patyrė, jog chemoterapija – kur kas blogiau nei šioks toks nesmagumas atliekant krūties tyrimą.

      Obrės

Скачать книгу