LITMIR.BIZ

Скачать книгу

nuo smalsių praeivių žvilgsnių juoda kaltos geležies tvora, apsivijusia gebenėmis.

      Zikas pažvelgė į merginą.

      – O taip, tavo senelis tuščiai burnos neaušina.

      Vaikino įžvalgumas ją nustebino. Dauguma svečių pastebėdavo tik priešais juos stūksančią konstrukciją.

      – Senelis įkūrė ELK imperiją, – paaiškino mergina. – Manau, kad kylant aukštyn, išorė jam taip pat tapo labai svarbi.

      – Taip…

      – Pavydu?

      Zikas žvilgtelėjo į merginą ir jo lūpose suvirpėjo šypsena.

      – Jei ko ir pavydžiu, tai privatumo. Ir jaučiuosi kaip paskutinis kvailys, galvodamas, jog maniau, kad mano apartamentai Waldorfe padarys tau bent menkiausią įspūdį.

      Samer nukaito. Nesmagu, kai primena, kaip ji tą naktį jį suklaidinusi, bet neatrodė, kad vaikinas dabar pyktų – jis tiesiog mėgavosi, galėdamas ją paerzinti. Tačiau atėjus prie namų, ją vėl apėmė drovumas. Stengdamasi atsikratyti to jausmo, mergina pati nepajuto, kaip pasiūlė:

      – Gal norėtum užeiti ir apsidairyti?

      – Žinoma.

      Juodviem einant prie paradinių durų, paskui ir vidun, jai užteko laiko pasigailėti impulsyviai ištartų žodžių. Reikėjo tiesiog atsisveikinti lauke ir viskas.

      Turėjau, galėjau, bet to nepadariau.

      Vestibiulyje pakabinę jos paltą ir jo striukę su kepuraite, juodu patraukė apžiūrinėti namo. Buvo vėlu, todėl visur karaliavo tyla. Visi darbuotojai arba miegojo, arba buvo išėję namo.

      Jie pasuko iš pagrindinio didžiojo vestibiulio su įspūdingu vitražų stogu į biblioteką, o iš ten – į valgomąjį ir svetainę. Samer aprodė jam bendrąjį kambarį ir virtuvę; juodu pasidairė po verandą, kuri buvo pristatyta už namo ir iš kurios atsivėrė vaizdas į uždarą sodelį. Mergina visu kūnu jautė jį, einantį jai iš paskos.

      Po kurio laiko pakilo į antrąjį aukštą, kur buvo šeimos ir svečių miegamieji, tada – ir į trečiąjį, kur miegodavo ji pati ir Skarlet. Galiausiai Zikas pravėrė duris į jos miegamąjį.

      Bandydama suvokti, ką jis mąsto, Samer droviai išspaudė:

      – O čia mano miegamasis. Kelis kartus keičiau apdailą. Laimė, mums su Skarlet niekada nereikėjo dalytis viena vonia. Nesu tikra, ar mūsų draugystė būtų atlaikiusi tokį išbandymą.

      Ji apsidairė po kambarį, kuriame baltos ir kreminės spalvos apmušalai išryškino antikinio stiliaus vyšnios baldus, nužvelgė žalvariniais papuošimais padailintą lovą su dygsniuotu apklotu. Kokios mintys sukasi jo galvoje? Pernelyg jauku?

      Vaikinas nepratarė nė žodžio, tiesiog dairėsi, ir ji nustojo nervintis. Galų gale jis sumurmėjo:

      – Labai moteriškas.

      Įėjęs vidun, sustojo prie užverto nešiojamo kompiuterio ir popieriais nukrauto stalo. Pažvelgęs į juos, pasiteiravo:

      – Pradėjai rašyti mūsų interviu?

      – Taip. – Mergina priėjo arčiau. Buvo pamiršusi, kad ant stalo paliko juodraštį. Zikas paėmė keletą lapų ir smalsiai į ją pažvelgė.

      – Ar neprieštarausi?..

      – Ne… Turiu omeny, ne, aš nieko prieš. – Ji nervingai nusijuokė. – Tik nemanyk, kad turi teisę cenzūruoti.

      Vaikinas kilstelėjo antakį.

      – Nesijaudink, – sumurmėjo. – Žinant, kiek ir ko apie mane jau prirašyta, abejoju, ar būsiu apstulbintas.

      Samer nekantriai laukė, kol jis baigs skaityti. Rašydama ji vargo prie kiekvieno žodžio. Ir kiekvienas žodis su stulbinamai ryškiomis detalėmis atgaivindavo mintis apie jį ir tą naktį Waldorfe. Kiek ji laužė galvą mąstydama, kaip jį apibūdinti, kad nebūtų banali arba neatrodytų įsimylėjusi! Zikas Vudlou, menininko siela sekso simbolio kūne, buvo parašiusi, o paskui ištrynė. Išvadino save juokinga, kitokiais epitetais ir ištisą amžinybę spoksojo į tuščią ekraną.

      Galiausiai nusprendė pradėti nuo Ziko citatos, jog jis stengiasi, kad jo muzika būtų visąlaik nauja ir atitiktų šiandienos dvasią. Kaip tik tada merginos mintis nutraukė jo balsas.

      – Labai geras straipsnis, – pagyrė vaikinas. – Man patiko.

      – Tikrai? – suprasdama, kad atrodo tiesiog gėdingai nustebusi, ji pabandė dar kartą. – Turiu omeny, iš tikrųjų?

      Jo lūpose žaidė šypsena.

      – Taip, tikrai. Tik vieną dalyką galiu sukritikuoti.

      – Kokį?

      Zikas padėjo straipsnį ant stalo.

      – Reikia atlikti išsamesnį tyrimą.

      – Nesu tikra, ar man dar reikia papildomos informacijos…

      Jis prisiartino prie jos tiek, kad juodu skyrė vos keletas colių. Merginai užgniaužė kvapą.

      – Esi įsitikinusi? – sumurmėjo vaikinas. – Nes yra dar daug dalykų, kuriuos man reikia išsiaiškinti apie tave.

      Nuo tokio erotiniu atspalviu dvelkiančio pokalbio jai oda lakstė šiurpuliukai.

      – Pavyzdžiui, ką? – sukuždėjo ji.

      Zikas paglostė jai skruostą, nykščiu perbraukė per lūpas.

      – Pavyzdžiui, ar tavo oda visada tokia švelni? – Vaikinas prisitraukė ją arčiau ir palenkė galvą. – Ar tavo lūpos visada taip laukia bučinio, kaip man atrodo? – sušnibždėjo, priglusdamas prie jos lūpų.

      Zikas įgudusiu bučiniu įsisiurbė jai į lūpas, ir merginą greitai paskandino tie patys jausmai, kurie nusinešė juodu ant savo sparnų tą pirmąją naktį Waldorfe.

      Ji negalėjo atsiplėšti nuo jo tol, kol jis pats nenutraukė bučinio. Pažvelgęs į merginą ir neatitraukdamas akių nuo gilios susiaučiamo megztuko iškirptės, vaikinas švelniai sumurmėjo:

      – Tu šiandien taip gražiai atrodai.

      – Buvau apsipirkti, – prisipažino ji. Samer galiausiai ištaikė valandėlę ir, pasiryžusi nusipirkti ką nors tinkama šiam vakarui, pralėkė parduotuves. Ji pernelyg nesuko galvos, kodėl staiga tapo taip svarbu, kuo vilkės.

      – Labai rafinuota.

      – Gal tai naujosios Samer Eliot gimimas? – pajuokavo ji.

      – Jei taip, būtų malonu visomis išgalėmis prisidėti prie šio proceso, – viliojamu balsu pasisiūlė Zikas.

      Samer jautėsi taip, tarsi pilve lengvais sparneliais plasnotų miriadai drugelių. Jųdviejų geismo šokis merginai vis dar buvo neištirta žemė.

      – Atrodo, kalbėjomės apie interviu…

      – Taip, ir apie informacijos paieškas…

      – Ar bandai mane suvilioti?

      – O ką, ar man gerai sekasi? – vaikinas neatitraukė akių nuo jos megztuko, pro kurio audinį ryškėjo spenelių apybraižos. – Sakyčiau, atrodai susijaudinusi…

      – Iš tikrųjų nesi mano skonio… – ką ji mėgina įtikinti: jį ar save? – Visi vaikinai, su kuriais draugaudavau, kirpdavosi trumpai. – Be to, visi dirbdavo nuobodžius darbus kontorose, turėjo pilnas spintas dalykinių kostiumų ir nebuvo tokie maištininkai.

      Jis nusijuokė.

      – Mokykis gyventi pavojingai!

      Ar ji išdrįs?

      – O tu tikrai man patinki, – patikino vaikinas.

      Netikėdama

Скачать книгу