Viliojantis iššūkis - Lori Foster Šilkas

Скачать книгу

su restoranu apačioje ir šokių sale bei baru viršuje, tai buvo populiari, daugelio mėgstama susitikimų vieta.

      – Kodėl?

      Abu turėjo šaukti, kad vienas kitą girdėtų, todėl Nikas pradėjo po truputį judėti link nuošalesnės kertės, toliau nuo kitų šokėjų ir aplink tvyrančio šurmulio. Norėjo su ja kalbėtis, sužinoti apie ją viską, suprasti, iš kur atsirado toks stulbinamos išvaizdos ir drovios šypsenos kontrastas. Norėjo jos paragauti, skanauti ilgai ir godžiai.

      – Iš to, ką sesuo papasakojo apie tave, supratau, kad būsi truputį… lėtas.

      Bobas lėtas. Po galais, Bobas beveik miręs, toks jis lėtas ir nerangus. Jis ir yra Bobas. Nikas atsargiai paklausė:

      – Ką dar tavo sesuo sakė apie… mane?

      – Kad tu patikimas.

      Jie atsidūrė šokių aikštelės pakrašty ir jis prunkštelėjo.

      – Patikimas? Skamba taip, tarsi būčiau koks skalikas.

      Išgirdęs švelnų juoką jis persigalvojo. Vietoj nuošalesnės kertelės šokių salėje, nulydėjo ją balkono durų link. Buvo ankstyvas rugsėjis ir gana vėsu. Nuo upės pūtė drėgnas vėjelis, atbaidęs kitų šokėjų norą įkvėpti gaivaus nakties oro. Išėjus į balkoną, Nikas ją paleido, ir Džosė apglėbė save rankomis, kad nesušaltų.

      Žemiau žybsėjo automobilių, išvažiuojančių iš stovėjimo aikštelės ir sukančių į siauras aplinkines gatveles, šviesos. Iš tolumos atsklido katerio sirenos, keletas žmonių stoviniavo laukdami įeiti ar išeiti iš restorano. Jų balsus beveik užgožė muzika. Nikas pasisuko veidu į Džosę. Jos akys žibėjo tamsoje, rudus plaukus lengvai draikė vėjelis. Ištiesęs ranką jis sugavo ilgą garbaną ir švelniai patrynė tarp pirštų.

      – Nusivylei, kad neatrodau patikimas?

      – O nesi?

      – Ne.

      Jis turėjo būti bent kiek su ja sąžiningas, savo požiūrio į gyvenimą niekad neslėpė nuo jokios moters. Netgi nuo tos, kurios troško taip karštai kaip šios.

      – Esu nepavojingas. Gali manimi tikėti ir nebijoti. – Džosė šyptelėjo. Jis švelniai traukė plaukų sruogą, kol mergina priartėjo. Tada paleido garbaną ir pažvelgė į naktinį dangų viršum jos galvos. – Esu geras vyrukas. Nepavojingas. Bet ne toks, kuriuo galėtum visiškai pasikliauti, Džose.

      Kilstelėjusi ranką ji nusibraukė plaukus nuo skruosto ir įsižiūrėjo į jį.

      – Ar tu linksmas?

      Pagundos įsikūnijimas stovėjo tamsoje ir didelėmis akimis žiūrėjo į jį. Ji buvo arti. Nikas palietė skruostą, pajuto, kokia švelni ir šilta oda.

      – Nori, kad būčiau linksmas?

      Džosė atsitraukė, perėjo per balkoną ir nusisukusi atsirėmė į turėklus. Užsimerkusi atsilošė, atmetė galvą, kad plaukus kedentų vėjas. Atsukusi veidą į mėnulį tarė:

      – Taip. Manau, nusipelniau šiek tiek prasiblaškyti. Noriu daryti tai, ko dar nesu dariusi, ir pamatyti tai, ko nesu mačiusi. Noriu atidėti šalin darbus ir nors truputį pasidžiaugti gyvenimu.

      Jis žiūrėjo į stovinčią Džosę, standžiu si jonėliu aptemtus sėdmenis, kojas, apautas tokiais aukštakulniais, kad ji buvo priversta stovėti ant pirštų galiukų, į vėjyje besiplaikstančius plaukus… ir neatsispyrė. Priėjo taip arti, kad kojomis apsivijo Džosės kojas ir prisispaudė prie apvalių jos sėdmenų. Ji pajus jo erekciją, bet tai nesvarbu.

      Lengvai spustelėjęs pajuto jos išgąstį, nuostabą ir susidomėjimą.

      Pasilenkęs pabučiavo Džosės kaklą, ausį. Švelniai, tyliai sušnabždėjo:

      – Galiu parodyti tau daugybę būdų, kaip patirti džiaugsmą, Džose.

      Vieną sekundės dalį manė, kad ji atšlis, ir jau ėmė krimstis. Tačiau Džosė priglaudė viršugalvį prie jo krūtinės ir pasuko taip, kad jo lūpos lengviau pasiektų kaklą. Jis ragavo jos odos šilumos, lietė ją liežuviu, ir nuo drėgnų bučinių jos kūnas virpėjo. Nuleido ranką ant jos pilvo ir ėmė švelniai glamonėti. Jo širdis daužėsi it pašėlusi, malonus jaudulys sukosi verpetais, kilo ir putojo.

      – Taip.

      Žodis virto dejone ir Nikas užsimerkė abejodamas, ar gerai išgirdo.

      – Džose?

      Ji apsisuko tvirtame glėbyje, nugara prisispaudė prie turėklų. Atstumo neliko. Baikščiai, neužtikrintai šyptelėjo ir tarė:

      – Gerai. Parodyk.

      Nikas dar labiau susijaudino. Jau dabar kūnas pulsavo geismu. Lėtai, įsmeigęs į ją akis, palinko, leisdamas maloniai nuojautai dar labiau sustiprėti. Išgirdęs skubrų, trūkčiojantį Džosės kvėpavimą, suprato, kad ji įsiaudrinusi taip pat kaip ir jis. Pabučiavo švelnias lūpas. Ji atsakė tylia dejone ir apsivijo rankomis tvirtus pečius.

      Lūpų blizgis kvepėjo vyšniomis. Jis lėtai jį nulaižė, gardžiuodamasis kiekvienu jos įkvėpimu ir atodūsiu. Džosė mėgino jį pabučiuoti, tačiau jis įsiurbė apatinę lūpą ir švelniai krimstelėjo. Džosei net ėmė sopėti putlias, prisirpusias lūpas nuo troškimo, kad jas pabučiuotų.

      Jų liežuviai susilietė. Nikas įsisiurbė į lūpas, negalėdamas daugiau atsispirti. Ji buvo tokia karšta, tokia saldi.

      Dar po trisdešimties sekundžių neįtikėtino bučiavimo jis suprato, kad Džosė visai nepatyrusi.

      Ji neatsakė į jo bučinius ir prisilietimus. Tiesiog priėmė juos, stovėdama įsitvėrusi jį, o aplink ją verpetais sukosi nuostaba ir lūkesčiai. Jis vedė, tačiau ji, nors ir mielai sutinkanti, nesekė paskui. Tiesą pasakius, atrodė, kad nežino kaip.

      Sudejavęs Nikas atsitraukė. Įdėmiai pasižiūrėjo į ją. Pažvelgė į jos kūną, tokį patrauklų, vos pridengtą trumpu, siauru sijonėliu ir palaidine gilia iškirpte, jos plaukus, išsitaršiusius ir laisvai krintančius ant pečių, šypseną, drovią ir kartu viliojančią. Ką viliojančią? Širdis, rodės, tuoj iššoks iš krūtinės. Nusivylęs tyliai nusikeikė.

      Džosė Džekson – apgavikė. Nepaisant stulbinamos išvaizdos, gundomų žodžių ir gestų, ji iš tikrųjų labiau tiktų Bobui. Tačiau nuo šios minties Niką net supykino. Sau prisiekė, kad Bobas jos niekada nepalies. Jis neleis.

      Nikas pažinojo moteris. Pradėjo jas tyrinėti vos sulaukęs paauglystės. Suprato, kuo geros, kokį švelnumą ir malonumą gali suteikti. O iš savo motinos ir pamotės patyrė, koks blogis gali jose slypėti, žinojo, kaip jos moka manipuliuoti ir apsimetinėti.

      Ši meilutė kažką rezga. Vis dėlto Nikas dar niekada nebuvo atsisakęs priimti iššūkį – ypač tokį viliojantį. Nutaisęs šypseną jis paglostė jos skruostą ir smilkinį.

      – Mieloji, abu žinome, ko norime, tai gal eikime iš čia ir susiraskime ramią vietelę?

      Jis laukė, kad ji atsisakys, nepasiduos provokuojama. Tada turės viską paaiškinti. Paskui ir jis prisipažins. Abu galės pradėti nuo pradžių, skirs daugiau laiko vienas kitam pažinti. Akimirką tikrai atrodė, kad ji atsisakys.

      Tačiau Džosė išmušė jį iš vėžių, linktelėjusi galva ir tyliai, nedrąsiai sušnibždėjusi:

      – Rodyk kelią.

      O, taip. Jis tikrai parodys kelią. Tiesiai į beprotybę. Nikas nemėgo skubinti moterų gultis į lovą, tik jau ne praėjus vos kelioms minutėms po pažinties. Jis – ne kvailys. Vis dėlto paėmė ištiestą ranką ir pasuko išėjimo link. Su kiekvienu žingsniu per kūną nuvilnydavo nauja jaudulio banga.

      Jaudulys ir įsitikinimas, kad netrukus padarys didžiulę taktinę klaidą,

Скачать книгу