LITMIR.BIZ

Скачать книгу

tikras, kad išgyvensime, – tarė Džekas ir nusišypsojo norėdamas palengvinti tvyrančią įtampą. Tikėjosi, kad Melori atsakys šypsena, bet vyrui teko nusivilti.

      – Man reikia kai ką baigti, tada galėsiu imtis Ledermano bylos, – teatsakė ši.

      – Žinoma. Mūsų skrydis 19 valandą. Manau, pakaks laiko nebaigtiems reikalams, susikrauti daiktus ir atvykti į oro uostą, – Latamas dirstelėjo į laikrodį, – po trijų valandų?

      Nedažytos moters lūpos prasivėrė, tada vėl susičiaupė. Pagaliau jam pavyko sulaukti bent kokios reakcijos.

      – Mūsų skrydis?

      Klausimas nuskambėjo kaip cyptelėjimas.

      Džekas linktelėjo.

      – Ponas Ledermanas savo kurorte Hamptone. Jis neketina atšaukti atostogų, todėl skrisime ten susipažinti. Nepamirškite akinių nuo saulės ir maudymosi reikmenų. Eisime į paplūdimį.

      Melori mėgaudamasi lėtai nusimovė šilkines kojines. Jai labai trūko šių menkų prabangos dalykėlių – šilko, atlaso ar ko nors švelnaus – to, kuo pasilepindavo po konservatyviais apdarais. Visa laimė, kad turėjo kišeninį kvepalų buteliuką, kurį dažniausiai naudodavo vakarais po darbo. Raminantis aromatas maloniai veikė jusles. Juk net konservatyvi advokatė nebūtų tokia kvaila, kad mūvėtų kojines keliaudama į vasaros kurortą. Su Džeku Latamu. Net suvirpėjo nuo minties, kad praleis su vyru valandų valandas ne darbo kabinete. Sinkler atsidarė lagaminą ir numetė ant lovos.

      – Kur nors išvyksti?

      Į kambarį įlėkė pusseserė – veržli pirmakursė. Tiksliau, galėjusi būti pirmakurse, jeigu nebūtų nusprendusi pasirinkti laisvo gyvenimo būdo. Žvelgdama į ją, Melori pasijuto vyresnė nei iš tiesų. Advokatė buvo dar ganėtinai jauna, kad elgtųsi nerūpestingai, bet ją varžė profesiniai įsipareigojimai, kurių negalima nepaisyti, jei nori tapti partnere.

      – Ei, Mel. Klausiu, kur susiruošei?

      Melori atsisuko į pusseserę. Jųdviejų tėvai – broliai, o keista genų kombinacija lėmė, kad moterys buvo neįtikėtinai panašios – net akių spalva. Žiūrėti į pusseserę – tas pats, kas žvelgti į veidrodį, tik atvaizdas būtų keleriais metais jaunesnis. Džulija buvo galingas džiaugsmo užtaisas. Ji taip pat kaip Melori nuvylė savo tėvą, bet, skirtingai nuo Mel, nejautė poreikio pakeisti gimdytojo nuomonės.

      – Keliauju į saulėtą kurortą, bet kol neėmei pavyduliauti, prisimink, kad tai darbo reikalai.

      Reikia tikėtis, kad Džekas taip pat nepamirš. Jis apsirengs, o ne nusirengs, net jei ekscentriškasis klientas norės susitikti prie baseino. Latamas dėvės drabužius, ir taškas. Sinkler nerimavo, kad pamačiusi teisininką apnuoginta krūtine, įdegusį, su glaudėmis, išryškinančiomis tai, ką turėtų pridengti, ji neatsakys už savo veiksmus. Melori – dora, atsakinga, suaugusi mergina ir advokatė. Visada. Turi tokia likti.

      Džulija įsitaisė ant lovos ir sukryžiavo kojas.

      – Gal ir darbas, bet juk paplūdimyje.

      – Taip sakė ir Džekas.

      Merginos viduje suliepsnojo prisiminimai, kaip vyro anglies juodumo akys ją gręžte gręžė. Rusenęs geismas virto tikra ugnimi. „Tai tik aistra“, – priminė sau Melori. Viso labo seksualinis alkis, kurį galima nesunkiai suvaldyti. Na ir kas, kad pati sau meluoja, tiesiog neturi kitos išeities – privalo save įtikinti ir elgtis tinkamai. Taip, Latamas labai seksualus, bet ji – suaugusi moteris.

      – Kas tas Džekas?

      – Vyresnysis partneris, atsakingas už šią bylą.

      Sinkler lagamine jau buvo lengvos medžiagos kostiumėliai su kelnėmis ir sijonais. Melori susilankstė apatinius drabužius ir taip pat sudėjo į lagaminą.

      Džulija tebesėdėjo ant lovos.

      – Kaip jis atrodo?

      – Koks skirtumas? – paskubomis atkirto Melori. Per greitai. Pusseserės akys prisimerkė.

      – Kodėl tokia suirzusi? Įsitempusi, kad teks keliauti su septyniasdešimtmečiu senuku, priekabiai vertinančiu kiekvieną tavo krustelėjimą?

      Džulija nenuleido nuo jos mėlynų akių, lyg kviesdama atskleisti, kas sukasi Melori galvoje. Kartais pusseserė būdavo pernelyg nuovoki ir supratinga – tai dar viena priežastis, dėl kurios Sinkler tiesiog dievino giminaitę ir leido nemokamai gyventi kartu, kol ši „atras save“ didžiajame Niujorke.

      – Sakyčiau, greičiau truputį daugiau nei trisdešimties, puikiai atrodantis, vienišas vyras, – suburbėjo teisininkė.

      Džulija skambiai nusikvatojo.

      – Viską girdėjau.

      – Norėjau, kad išgirstum, kitaip nebūčiau pravėrusi burnos.

      – Štai kokia mano mylimiausioji pusseserė: viską apskaičiuojanti, suplanuojanti.

      – Nori pasakyti, tikra priešingybė tavo nenuspėjamam būdui? Žinai, o tau tikrai neskaudėtų, jei pamėgintum nors truputį planuoti – užsibrėžti tikslus, apsispręsti dėl krypties, kuria keliausi per gyvenimą.

      – Tau skaudėtų ne ką labiau, jeigu išdrįstum nors kartą pasitikėti širdimi, o ne galva. Tai kas ten su tuo jūsų firmos gražuoliuku?

      Melori papurtė galvą.

      – Nieko. Tik ne tada, kai darbe galioja taisyklė „jokių tarnybinių romanų“, ir ne su vyru, kuris, pasak sklandančių gandų, nesugeba įsipareigoti.

      Taip pat, žinoma, ne su žmogumi, nerodančiu jai jokio dėmesio.

      Džulija palinko į priekį, atsirėmė alkūnėmis, o smakrą padėjo ant delnų.

      – Na ir kas? Nejaugi jis privalo įsipareigoti, kad užmegztų romaną?

      – Kas sakė, kad noriu romano?

      Arba rimtų įsipareigojimų, jeigu jau apie tai kalba. Ji neturi laiko asmeniniam gyvenimui. Bent jau tol, kol įsitvirtins kaip vyresnioji partnerė.

      – Gal ir be reikalo.

      Giminaitė ištiesė ranką, išėmė iš lagamino nėriniuotus naktinukus ir pradėjo sukti ant piršto.

      – Tada nereikėtų švaistyti tokio grožio tik sau.

      Melori stvėrė drabužėlį ir įdėjo atgal į lagaminą.

      – Ar nesi girdėjusi, kad žmonės daro kai ką ir dėl savęs?

      – Ar tau niekas nesakė, kad daryti tai dviese gerokai smagiau?

      Sinkler prieš akis iškilo gundantis jos ir Džeko paveikslas. Porai už nugaros viliojančiai šoko vandenyno bangos. Melori papurtė galvą, kad nuvytų tokius netinkamus, netikėtus ir negalimus vaizdus. Nors galiojo firmos vidaus taisyklė ir pati buvo išsikėlusi ilgalaikių tikslų, mergina kuo aiškiausiai suprato tikrovę.

      Tad pasiėmė lagaminą nuo lovos ir pakštelėjo Džuliją.

      – Susisieksime.

      Patraukusi link durų, advokatė praėjo pro veidrodį ir dirstelėjo. Dideli tamsūs akiniai buvo atsikišę ir atrodė nepatraukliai. Būtent to ir siekė. Melori keliauja į prašmatnų kurortą su dailiausiu sutiktu vyriškiu. Žmogumi, nuo kurio žvilgsnio Sinkler mausdavo kūną, o balsas nuvilnydavo, suvirpindamas slapčiausias sielos kerteles. Tik nėra jokios vilties, kad toks seksualus gražuolis ja susidomės. Džeko tikrai nesužavės, nepakerės, nesugundys advokatė Melori Sinkler. To mergina ir siekė.

      – Gal būtų geriau, jeigu plaukus išsileistum? – saldžiu balsu pasiūlė pusseserė.

      Verčiau nereikia, jeigu nori tapti vyresniąja partnere.

      Teisininkė dirstelėjo į laikrodį.

Скачать книгу