LITMIR.BIZ

Скачать книгу

      1

      – Tave kviečia.

      Melori Sinkler pakėlė akis nuo painios nuomos sutarties, kurią skaitė, ir pamatė tarpduryje stovinčią sekretorę Paulą.

      – Atleisk, negirdėjau, kaip beldei.

      – Aš nebeldžiau. Kai kviečia Terminatorius, tam nėra laiko. Ypač jeigu dar nori išvogti akimirką, kad pasigražintum, kol neįžengei į jo irštvą.

      Paula – jauna, žavi ir mėgstanti netikėtai prisėlinti Melori sekretorė – išraiškingai kilstelėjo antakius taip ragindama vadovę pasirūpinti savo išvaizda prieš einant į neplanuotą susitikimą su dailiausiu įmonės partneriu. Melori ištiesė ranką ir pasiėmė ne rankinę, o bloknotą. Nors mergina niekada nerodė emocijų, pirmą kartą per aštuonerius metus įmonėje „Valdorfas, Heincas, Grinas, Mejersas ir Latamas“ jos ramybė buvo sudrumsta.

      Advokatė kovojo dėl bylų nė kiek nenusileisdama vyresniesiems partneriams tuomet, kai tvirtai tikėjo savo teisumu. Teisininkei pavyko neprarasti darbo, nors daugelis kolegių jį metė, buvo atleistos arba ištekėjo ir atsidavė šeimai. Ji buvo vienintelė išgyvenusi moteris, įsitvirtinusi vyrų pasaulyje. Buvo likę vos metai iki tos akimirkos, kai taps partnere. Žinoma, kad pasiektų tai, ką turi, Sinkler teko kautis, bet niekada nesitraukė iš kovos. Niekuomet nebijojo dirbti su įmonės partneriais. Kartais net ir paprieštarauti. Bent jau iki šiol. Ji buvo viena geriausių nekilnojamojo turto bylų advokačių, todėl jos niekada nekviesdavo energingasis skyrybų bylų advokatas, advokatų firmos partneris Džekas Latamas. Šis žmogus buvo tikras jausmingo vyro ir mirtį santuokai nešančio terminatoriaus junginys.

      Tam, kad kviečiasi Sinkler dabar, turėjo būti rimtų priežasčių.

      – Galėčiau pasakyti, kad esi užsiėmusi, ir pati pas jį nueiti.

      Pro Melori ausis neprasprūdo koketiškosios sekretorės balse nuskambėjusi vilties gaidelė. Ji akivaizdžiai pavydėjo netrukus įvyksiančio vadovės susitikimo su Džeku Latamu. Advokatas buvo tikras įmonės simbolis – žmogus, kurį moterys tiesiog dievino, o vyrai gerbė. Jeigu ganduose buvo bent lašas tiesos, tai jis netikėjo nei santuoka, nei ilgalaikiais įsipareigojimais. Vis dėlto toks vyro požiūris negąsdino nė vienos dar kvėpuojančios priešingos lyties atstovės. Kiekviena moteris firmoje buvo tikra, kad pakeistų šio viengungio nuomonę, jei tik gautų galimybę.

      – Dėkoju už pasiūlymą, bet susitvarkysiu pati.

      Melori nedrąsiai šyptelėjo. Paula tik gūžtelėjo.

      – Gaila. Tikrai pasinaudočiau proga ir suorganizuočiau jam tokį susitikimą, kokio niekada nepamirštų.

      Tada kilstelėjo pavojingai trumpo sijonėlio kraštą dar kelis centimetrus. Melori užgniaužė beprasiveržiantį juoką. Džekui pasisekė, kad firmoje buvo laikomasi politikos prieš tarnybinius meilės romanus. Šis sprendimas priimtas tada, kai prieš trejus metus viena darbuotoja padavė į teismą vyresnįjį įmonės partnerį. Viską pavyko sutvarkyti tyliai – apkaltintas asmuo atsistatydino ir nuo tada įsigaliojo taisyklė, įmonės darbuotojams draudžianti užmegzti artimus tarpusavio santykius.

      Tokioms moterims kaip Paula niekas neuždraus varvinti seilės, bet joms griežtai draudžiama biure priekabiauti prie vyrų, kaip ir šiems – prie moterų. Tiesa, fantazija nepavaldi jokioms taisyklėms, todėl firmoje nebuvo nė vienos dailiosios lyties atstovės – pradedant sekretore ir baigiant advokato padėjėja, – kuri tylomis nepasvajotų apie Džeką Latamą. Vienintelis skirtumas tarp Melori ir kitų moterų įmonėje buvo tas, kad pirmoji niekada to neparodė. Ji nė už ką sau neleistų.

      Sinkler vogčiomis dirstelėjo į Paulą, kuri sėdėjo sukdama ant piršto šviesių plaukų sruogą, o jos veide buvo matyti nusivylimas.

      – Jei tik tas žmogus žinotų, nuo ko jį ką tik apsaugojau, kristų prieš mane ant kelių dėkodamas, – pratarė vadovė.

      – Jau geriau kristų ant kelių prieš mane.

      Paula teatrališkai atsiduso, tada pažvelgė į laikroduką.

      – Geriau jau eik. Jis sakė „kuo skubiau“ ar kažką labai panašaus.

      – Dėkoju.

      Nusistvėrusi bloknotą advokatė išžingsniavo iš kabineto ir patraukė koridoriumi. Ji suspaudė kumščius ir nustebo supratusi, kad delnai prakaituoja. Dievulėliau, jaučiasi it pirmą kartą įsimylėjusi paauglė. Taip visai netinka. Tik ne dabar, kai atidavė tiek jėgų, kad taptų viena iš partnerių. Net nuslopino savo moteriškumą. Griežti kostiumėliai slėpė nėrinių apatinius, o uždari bateliai – ryškiaspalvį pedikiūrą. Aplinkiniai matė tik nelakuotus rankų nagus. Ji be galo skrupulingai slėpė humoro jausmą ir šilumą po griežtos, bejausmės asmenybės kauke. Pažvelgusi į veidrodį vargiai galėjo atpažinti iš ten spoksančią būtybę.

      Teliko vieneri metai ir galės gardžiuotis savo aukos sunokintais vaisiais – bus pirma moteris, kuriai pasiūlys tapti firmos partnere, be to, pelnys tėvo pripažinimą. Vyro, kuris troško sūnaus, o ne dukters. Gimdytojas turės galiausiai suprasti, kad ji – ne iš kelmo spirta, nors tėvas nenori tikėti.

      Melori sunkiai atsikvėpė.

      – Tikslas jau čia pat, – specialiai ištarė balsu norėdama sau priminti, kiek prakaito išliejo ir kiek daug jau pasiekė. Advokatė tikrai neleis, kad susitikimas su Džeku Latamu (slaptu fantazijų objektu) sugriautų aštuonerius metus po kruopelytę lipdytą svajonę.

      Sinkler garsiai iškvėpė.

      Taip, sugebės ištverti susitikimą su firmos partneriu.

      Melori stabtelėjo prie jo kabineto durų, kad nusišluostytų sudrėkusius delnus į sijoną ir persibrauktų plaukus, o tada tris kartus pabeldė.

      – Užeikite.

      Iš už durų pasigirdo žemas, gilus, seksualus balsas. Merginos viduje suvirpėjo šiluma ir nerimas. Melori suėmė už durų rankenos ir įėjo. Tik dar spėjo dirstelėti į palaidinę, kad įsitikintų, jog visos jūros perlų sagutės tvarkingai užsegtos ir nematyti nė kraštelio nėrinių ar šilko.

      Advokatė užėjo į kabinetą ir uždarė duris.

      Džekas Latamas, sukryžiavęs rankas už nugaros, stovėjo prie lango, už kurio išdidžiai šovė į dangų „Empire State Building“. Plačius pečius dengė tamsiai mėlynas kostiumas su šviesiais ruoželiais. Tai neabejotinai Europos dizainerio kūrinys, kuris pabrėžė jo vyrišką, išraiškingą stotą. Teisininko paveikslas buvo toks pats kerintis, kaip ir vaizdas pro langą.

      Miestą gaubė migla. Už lango įprasta Niujorko vasaros diena ir puikus prieš akis atsiveriantis reginys.

      Advokatas neatsisuko, kai įėjusiajai už nugaros girgžtelėjo durys. Melori nenustebo. Mergina išmanė žaidimo taisykles, o Džekas žinojo, kas stovi už nugaros ir laukia dėmesio. Juk pats ją ir kvietė. Jeigu vyras nedelsdamas atsisuktų, sutrikdytų dabar vyraujantį galios pasiskirstymą, o advokatas tikrai neketino parodyti, kad juodu lygūs. Ypač kai kalbama apie padėjėją moterį. Kiekvieną kartą, kai teisininkę priskirdavo prie naujo partnerio, Melori tekdavo iškęsti tą patį. Ji niekaip negalėjo atsistebėti, kodėl vyrams, dirbantiems teisėsaugos srityje, būtina naudoti bauginimo taktiką. Tiesa, advokatė išmoko atsiriboti.

      Sinkler atsikrenkštė.

      – Atleiskite, pone Latamai, jūs mane kvietėte?

      Tyla.

      Keista. Kita vertus, ką ji išmano apie vyrus? Džekas dirba su Valdorfu ir Heincu ilgiau nei ji. Jų firma gali didžiuotis daugiau nei septyniasdešimt penkiais advokatais, įsikūrusiais trijuose dangoraižio aukštuose. Iki šiol juodviem nebuvo tekę susitikti akis į akį.

      Mergina dar kartą pamėgins ir tada tiesiog išeis. Galės pats jos ieškoti, jeigu ketina ir toliau tęsti

Скачать книгу