LITMIR.BIZ

Скачать книгу

savo mirtingumą?

      – Ko gero. Bet ne tik tai. Į verslą orientuotas protas, sėkmingos įmonės sukūrimas ir kolegų pagarba – niekis, palyginti su vaiko auginimu. Mano brolis ir sesuo nusprendė per daug neįsitraukti į verslą, bet jie augina nuostabius, mylinčius, gražius vaikus. Ir tai daug didesnis laimėjimas nei manasis. Noriu daryti ką nors, kas yra tiek pat svarbu. – Tonis pažvelgė Olivijai į akis ir pridūrė: – Ir noriu, kad mane mylėtų taip kaip juos. Besąlygiškai, visiškai.

      – Bet jokios žmonos?

      – Tokie santykiai kaip mano brolio bei sesers ir jų sutuoktinių, kaip supratau, nelengvai sukuriami. – Toniui taip palengvėjo, kad Olivija jo neišjuokė, jog net nusišypsojo. Rodės, su ja kalbėtis kur kas paprasčiau, nei manė. Jis nė nesusimąstęs apnuogino sielą, to niekada nėra daręs su jokiu kitu žmogumi. – Atrodo, lyg jie su savo antrosiomis pusėmis būtų vienas žmogus. Jie viskuo dalijasi, vienas kitą palaiko ir kartu linksminasi. Linksminasi nuoširdžiai, be jokio sąžinės graužimo. Kartais atrodo, kad jie skaito vienas kito mintis – taip yra susigyvenę. Tai mane stulbina. Kartais net pavydžiu. Atrodo, kad susikurti tokius santykius neįtikėtina, bet juos pamatęs nebenorėčiau tenkintis prastesniais. Deja, neradau moters, kuri tiktų, ir, tiesą sakant, jau pavargau ieškoti. Dauguma moterų negali susitaikyti su tuo, kiek laiko skiriu verslui, nebent jos pačios yra verslininkės. Bet tokiu atveju dauguma jų yra taip įsitraukusios į darbą, taip siekia įsitvirtinti vyriškame verslo pasaulyje, kad neturės laiko nei man, nei tuo labiau vaikui.

      Pastebėjęs, kaip Olivija krūptelėjo, jis suprato, jog ji bus priėmusi kritiką asmeniškai.

      – Olivija. Nenoriu smerkti. Žinau, moterims viskas daug sudėtingiau nei vyrams, joms retai taikomos tos pačios taisyklės. Ir suprantu poreikį veržtis pirmyn. Dar visai neseniai buvau toks pat.

      – Iki tavo verslas liovėsi reikalavęs tiek daug dėmesio.

      – Teisingai. – Tonis nė neketino atsiprašinėti už tai, kad pasiekė tikslus. Užsitarnavo poilsį. – Žinai, sėkmė turi ir neigiamą pusę. Vis atrodo, kad moterys domisi ne manimi, o mano banko sąskaita.

      Olivija išsižiojo.

      – Nejau nenumanai, koks esi patrauklus? Kaip puikiai atrodai? – Ji mostelėjo ranka. – Koks esi… žavus? Patikėk, moterys lakstytų paskui tave, net jei neturėtum viešbučių tink lo.

      Tonis atsilošė kėdėje ir sušnibždėjo:

      – Ne tu.

      Olivija atrodė taip, lyg norėtų nusikąsti liežuvį, bet Tonis nė neketino leisti jai atsiimti žodžių ar užpildyti pakibusią tylą. Staiga jis pasijuto esąs grobuonis, o Olivija – jo grobis. Juto nuo jos žodžių užplūstant energiją, atgaivinančią susidomėjimą, kurio labai ilgai nejautė. Tai suteikė jėgų, nors Tonis kaip įmanydamas stengėsi nekreipti dėmesio į jausmus ir susitelkti į tikslus. Olivijos komplimentai jo planui nebuvo būtini – bet jie suteikė pasitenkinimo.

      Be galo susidomėjęs laukė, ką ji sakys toliau.

      Olivijos akys nė nekryptelėjo šalin.

      – Na, ne. Kaip sakiau, aš turiu kitų tikslų ir nesivaikau vyrų, kad ir kokie jie būtų patrauklūs.

      Apgalvodamas jos žodžius Tonis prisimerkė ir nusišypsojo stebėdamas, kaip Olivija muistosi.

      – Tai viena iš priežasčių, kodėl tave pasirinkau. Nė karto nepažvelgei į mane gundančiai.

      Olivija vėl sumirksėjo.

      – Nemanau…

      – Žinai, apie ką aš. Nereikės jaudintis, kad priimsi pasiūlymą, norėdama paspęsti man spąstus, nes ne itin manęs trokšti. – Tonis luktelėjo, paskui pasitikslino: – Tiesa?

      – A… tiesa.

      – Bet tu tobulai tinki man. Jau sakiau, žaviuosi tavo protu. Žinau, kad mano dukteriai ar sūnui, gimusiam iš tokių tėvų kaip mudu, šiuo atžvilgiu nieko nepristigs. Dar tu turi nemažai sveikos nuovokos, tai irgi kelia susižavėjimą. Esi sveika kaip arklys. Patikrinau visus pastaruosius dvejus metus – nepraleidai nė vienos darbo dienos. Esi gero būdo, dosni – visi, kas tave pažįsta, taip sakė. Ir esi tinkamo kūno sudėjimo.

      – Tinkamo kūno sudėjimo?

      Olivijos balsas skambėjo taip, lyg ją kas smaugtų. Tonis nuleido akis į jos kojas.

      – Patraukliai sudėta, – paaiškino jis ir kurį laiką nepakėlė akių. – Tavo kojos gražios, pečiai statūs, nugara tiesi. Esi stambių kaulų, ne pernelyg trapi, bet vis tiek labai moteriška. Nesi linkusi į antsvorį, bet gana… tvirta. Jei turėčiau dukterį, netektų nerimauti, kad bus labai smulkutė – bjauriuosi tokiomis moterimis. Ji labai gražiai atrodytų. Tu visada atrodai gražiai.

      Aplenkęs mintis Tonio žvilgsnis nukrypo į Olivijos krūtis, kurias puikiai išryškino juoda trikotažinė suknelė. Jis išgirdo Oliviją sakant:

      – Mano maža krūtinė.

      Toniui kažkaip pavyko gūžtelėti pečiais, nors tą akimirką toli gražu nesijautė abejingas, paskui prisivertė pakelti akis į jos veidą. Olivijos akyse švietė iššūkis. Jis šyptelėjo iš tokio nediduko puikybės proveržio.

      – Visai ne. Viskas… gerai. Be to, jei turėsiu sūnų, tai tikrai bus nesvarbu, o jei – dukterį, neteks jaudintis dėl paskui ją lakstančių jaunuolių, kol būsiu pasirengęs su tuo susidoroti.

      Olivija blankiai šyptelėjo iš jo sąmojo ir nusuko akis šalin, lyg norėdama apgalvoti ką išgirdusi. Skrandį Toniui sutraukė nerimas. Ir dar kažkas. Velniškai juokinga, bet kuo ilgiau jis kalbėjosi su Olivija, tuo labiau ji jam patiko. Nesureagavo taip, kaip būtų sureagavusios dauguma moterų – nepradėjo apstulbusi svirduliuoti ir šaukti iš nepasitenkinimo. Neatrodė ir pernelyg įsižeidusi. Vis dėlto buvo kiek sutrikusi. Ir tarsi susimąstė.

      Nors ir nenoromis, Tonis pratarė:

      – Gal pagalvok apie tai? Paskirk tam savaitgalį ir susisiek su manimi pirmadienį. Jei sutiksi, galėsime paskambinti gydytojui, su kuriuo kalbėjausi, ir viskuo pasirūpinti gerokai prieš mano gimtadienį.

      Olivija krūptelėjo.

      – Sakei, klinikinė procedūra?

      – Taip. – Tonis skubėjo ją nuraminti: – Bet, kaip supratau, ji nebaisi. Aš pristatysiu spermos…

      Vienas plonas antakis kryptelėjo.

      – Pristatysi spermos?

      – Taip. – Tonio veidas nukaito. Jautėsi kvailai.

      – Ir kaip tiksliai tu tai padarysi?

      – Nesvarbu, – pro dantis iškošė Tonis. Olivija susijuokė. Jis nebuvo pastebėjęs jos humoro jausmo; verslo susitikimuose Olivija paprastai demonstruodavo tik ryžtą siekti tikslų. Išgirdus jos juoką, Tonį lyžtelėjo šiluma. Jis suirzęs pašnairavo į Oliviją ir tęsė: – Aš pristatysiu spermos ir jie… na, ko gero, tai labai panašu į apsilankymą pas ginekologą. Tik, užuot atlikę įprastą procedūrą, dirbtinai įsodins mano spermą, – tai vadinama apvaisinimu, – o paskui lauksime ir žiūrėsime, ar pavyko.

      Конец ознакомительного фрагмента.

      Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

      Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

      Безопасно оплатить книгу можно

Скачать книгу