LITMIR.BIZ

      Pirmasis jausmų romanas Lori Foster į rankas pakliuvo, kai ji sirgdama sėdėjo namie ir nuobodžiavo. Sesuo tada atnešė pilną krepšį mažų dailių knygučių. Lori jomis iškart susi žavėjo ir per kelerius metus prisiskaitė tiek, kad netvėrė noru ir pati parašyti intriguojantį jausmų romaną. Šiandien Lori Foster – viena garsiausių jausmų romanų rašytojų.

      Lori su šeima gyvena Ohajo valstijoje, Šiaurės Amerikoje.

      1

      Ji – pati tinkamiausia moteris jo kūdikiui išnešioti.

      Tonis Ostinas toliau gręžė ją akimis – tyrinėjo veido bruožus, vertino kūno sudėjimą. Aišku, jau ne kartą yra apžiūrinėjęs ir anksčiau, bet dabar žvelgė į ją kur kas įdėmiau. Ji nebuvo graži, bet nieko tokio: grožis – ne esminis Tonio plane. Vis dėlto ši moteris įspūdinga, net stulbinanti – laikysena, pasitikėjimu savimi ir orumu.

      Nors Tonis stengėsi susivaldyti, žvilgsnis vis nuklysdavo prie jos – ir galiausiai Olivija Anderson pagavo jį spoksant. Blanki, smalsi šypsenėlė jos lūpose užėmė Toniui kvapą, bet jis krestelėjo galvą ir tarė sau, kad tokia jo reakcija – tik jaudulys dėl plano, nieko daugiau.

      Nieko kito ir negalėjo būti.

      Olivija atrodė kaip visad elegantiška. Vilkėjo paprasta juoda suknele, avėjo juodus aukštakulnius, bet ne tai paskatino Tonį itin susidomėti. Jis apsisprendė, o ši moteris glaudžiai susijusi su priimtu sprendimu, net jei pati to dar nežino. Tonis pasitrynė rankas, jausdamas vis didėjantį jaudulį.

      Jau trejus metus juodu pažįstami kaip verslo partneriai ir Tonis suprato, kad Olivija atvyko į vakarėlį tik norėdama tą partnerystę sustiprinti. Jų santykiai nebuvo asmeniniai. Tonis nė neketino ko nors keisti.

      Vos prieš dvi dienas Olivija pateikė jam verslo plėtros pasiūlymą – ji norėjo atidaryti dar vieną naujoviško apatinio trikotažo parduotuvę kitame „Ostino karūnos" viešbutyje. Kol kas Tonis nieko neatsakė, bet atsakys. Šįvakar. O tada pateiks savo klausimą.

      Pirmą kartą po labai ilgo laiko jis nervinosi prieš išdėstydamas verslo pasiūlymą. Kaip tik tada ilgakojė Olivija ryžtingais, grakščiais žingsniais patraukė Tonio link, o jis tegalvojo apie tai, kokį gražų kūdikį juodu drauge galėtų sukurti.

      Tonis pasitiko Oliviją šypsodamasis.

      „Jis duos man, ko noriu."

      Olivija virpėjo iš susijaudinimo. Tonis visą vakarą ją stebėjo, kone tyrinėjo. O tai galėjo reikšti tik viena. Būsimos pergalės nuojauta pakylėjo.

      Jai artinantis Tonis žvelgė tiesiai į akis. Jo lūpos truputį persikreipė. Olivija žinojo, kad tokia atvirai geidulinga išraiška sujaudindavo visas vienišas – ir netgi ne visai vienišas – moteris. Bet pati susijaudins tik tuo atveju, jei Tonis praneš laukiamą žinią.

      Verslas buvo visas Olivijos gyvenimas, ir ji draudė sau gaišti laiką kitiems dalykams ar netgi jų trokšti. Be abejonės, Tonis elgiasi taip pat. Bent jau būdamas su ja.

      Olivija puikiai žinojo Tonio reputaciją tarp moterų – jos pačios tą reputaciją ir kūrė. Tvirtino, kad Tonis – nuostabus meilužis; Olivija nė nebandė spėlioti, kiek moterų iš tiesų tai patyrė. Jai Tonis atrodė esąs labai apdairus, nes niekada nekalbėdavo apie savo santykius. Tiesą sakant, apskritai atrodė esąs abejingas kalboms.

      Olivija taip pat stengėsi būti abejinga – Toniu domėjosi tik verslo sumetimais. Bet teko pripažinti, jog kartkartėmis mintys visgi nuklysdavo…

      Ji sustojo vos už kelių colių nuo jo. Apsiavusi aukštakulniais siekė kokias penkias pėdas ir vienuolika colių [5 pėdos 11 colių – 177,5 cm (čia ir toliau – vert. pastabos)], tad žvelgė kone tiesiai Toniui į akis. Juodu liko stovėti prie balkono durų, kur niekas negalėjo nugirsti jų pokalbio, aplinkui tvyrojo rami, intymi atmosfera. Olivija nusipurtė įkyrių minčių ir sveikindamasi kilstelėjo stiklinę sodos vandens:

      – Toni.

      – Sveika, Olivija. – Jo balsas buvo žemesnis nei paprastai, žvilgsnis įdėmesnis. – Ar tau smagu?

      Tonis atrodė įsitempęs ir lyg kažko laukė – buvo be įprastos ramybės kaukės, po kuria slėpdavosi bendraudamas su Olivija. Ji apsimestinai susidomėjusi nužvelgė ką tik suremontuotas patalpas. Šįvakar buvo švenčiama didžiulio Tonio viešbučio, įsikūrusio miesto centre ir skaičiuojančio dešimtmečius, renovacijos pabaiga. Nauji prabangūs baldai ir madingas interjeras leis varžytis su kitais viešbučiais, kuriuose apie kainas nė nekalbama.

      – Viskas labai gražu, Toni. Kodėl neturėtų būti smagu?

      Tingi jo šypsena tapo platesnė, žvilgsnis – skvarbesnis.

      – Nemanau, kad esi vakarėlių mėgėja. Atrodai susirūpinusi. – Tonis kiek pakreipė galvą. – Nekantrauji grįžti prie verslo reikalų?

      Kartu su paskutiniu sodos vandens gurkšniu Olivija nurijo ir perdėm skubų atsakymą. Nulydėjo akimis praeinančią porelę, o tada pratarė:

      – Svarsčiau, ar jau būsi nusprendęs. Aiš – ku, vakarėlis nėra tinkamiausia vieta tai aptarinėti, bet… – Pažvelgė į Tonį ir sugavo jį atidžiai ją stebintį. Vėl. – Gal teiktumeisi mane apšviesti?

      Tonis nusijuokė ir nuleido klausimą negirdomis. Buvo tikras verslo žaidimų profesionalas, bet Olivija – taip pat.

      – Gal norėtum dar ko nors išgerti?

      – Ne, ačiū, – atsakė ji.

      – Jau ir taip per daug?

      – Sodos vandens? Manau, susidorosiu. O tu… – Olivija apsivijo platų jo riešą pirštais, prisitraukė Tonio taurę ir pauostė. Neužuodusi alkoholio kvapo susiraukė.

      – Ir aš negeriu. Pernelyg daug kolegų tą daro, manau, kad kas nors turi likti blaivus ir viską prižiūrėti.

      Olivija nenorėjo parodyti nuostabos, bet susivokė klausianti:

      – Niekada sau to neleidi?

      – Kartkartėmis išgeriu taurę vyno per vakarienę. Labai retai.

      – Aš blaivininkė.

      – Priežastys asmeninės?

      Olivija sudvejojo. Keista, kaip galima metų metus pažinoti žmogų, bet niekad nepasakyti ir nepadaryti to, kas peržengtų verslo santykių ribas, o paskui staiga pradėti kalbėtis labai intymiomis, asmeninėmis temomis. Bet Olivija buvo nieko prieš. Juk kuo geriau pažįsti verslo partnerius, tuo lengviau su jais dirbti. Jos didžiausias noras buvo kuo ilgiau dirbti su Toniu Ostinu. Tad linktelėjo:

      – Labai asmeninės. Nekenčiu svaigiųjų gėrimų.

      – Gal kada nors papasakosi kodėl?

      – Gal.

      Tonis kurį laiką tylėjo. Atrodė, kad tyrinėja jos kabančius perlinius auskarus, paskui staiga paklausė:

      – Ar turi išsikėlusi penkmečio tikslą, Olivija? Ar gal kokį ilgalaikį tikslą, kurio sieki savo darbu?

      Olivija vėl pajuto sukirbant jaudulį, bet jį nuslopino. Tonis domisi ja, – anksčiau to nebūdavo, – vadinasi, patvirtino jos verslo planą. Tonis Ostinas – tobulas verslininkas. Iš jo išmoks visko, ko jai prireiks.

      Sklido kalbos, kad Tonis per trejus metus nuo tėvo mirties dvigubai išplėtė „Ostino karūnos" viešbučių tinklą. Jo vadovaujami viešbučiai iš vidutinių tapo madingi ir išskirtiniai. Visi aukštesnio lygio verslo suvažiavimai troško ypatingojo „Karūnos" aptarnavimo.

      Tonio Ostino darbuotojai jį mylėjo ir džiaugėsi jo vadovavimu. Kadangi verslo pasaulyje buvo pionierius, valdantis greičiausiai besiplečiantį viešbučių tinklą,

Скачать книгу