Скачать книгу

į baltą Gerosios Vilties dėželę ir apjuosti raudonu kaspinėliu.

      – Bet…

      – Kas bet?

      – Kaipgi aš išsirinksiu, kurį valgyti šiandien?

      Samanta tik nusišypsojo, palinkėjo moteriai linksmų Šv. Kalėdų ir pasisuko į naują pirkėją. Pardavus keturis šimtus paslaptingųjų senelės Vilties sausainėlių su vyšniomis ir šokoladu eilė kiek apmažėjo. Ištaikiusi laisvą minutėlę Samanta nusprendė šiek tiek aptvarkyti prekes vitrinoje: surikiuoti padėklus, nužerti trupinius…

      Kaip tik tuo metu, kai ji darbavosi persisvėrusi per prekystalį, kitoje pusėje pastebėjo porą vyriškų firminių batų. Jų blizgus paviršius buvo ėste išėstas druskos. Samantos žvilgsnis pakilo viršun. Išlaidytos kelnės. Tamsiai pilkas kašmyro paltas. Balti marškiniai. Tamsiai raudonas kaklaraištis.

      Jis grįžo. Flinas Makgregoras.

      Mėlynos akys – tokios gilios, tokios tamsios… Jų spalva Samantai priminė prieš audrą apniukusį dangų. Juodi, banguoti trumpai kirpti plaukai, o veidas it uola.

      – Aš laukiu. Jau net nežinau kiek. Šios durys nesiliovė varstytis nė akimirkai. Visi jie mano, kad jūs žinote tiesiausią kelią į meilę, santuoką ar net pradžių pradžią. – Jis atsiduso neslėpdamas pasidygėjimo. – Man nė į galvą nešovė, kad saldumynai gali taip toli nuvesti.

      Neatrodė, kad vyriškis juokauja ar sako komplimentą.

      – Pone Makgregorai, savo pirkėjams aš siūlau tik kepinius, daugiau nieko.

      – Man regis, pirkėjai su jumis nesutiktų. Ar matėte eilę? Sakyčiau, ji labai ilga. Prireikė trijų valandų, kol pagaliau prasisklaidė. Ir dabar, – Flinas kilstelėjo kairę ranką ir žvilgtelėjo į laikrodį, – aš nebespėsiu ten, kur turėjau suspėti, nebent jūs skirsite man šiek tiek savo brangaus laiko. Tučtuojau.

      – Jums pavyktų nukakti daugiausia dvi tris mylias. Keliai veikiausiai dar nenuvalyti. Be to, neatrodo, kad oras būtų pasitaisęs.

      – Mano redaktorius – griežtas žmogus. Nei pūga, nei ugnikalnio išsiveržimas negalėtų perkelti galutinio termino.

      Samanta nužvelgė jį.

      – Spėju, ir jums toks požiūris nesvetimas?

      – Dar nėra buvę, kad mane sulaikytų truputis sniego. – Jis palinko priekin. – Panele Barnet, ar dabar jau turite laiko?

      Samantai nebekilo noro ginčytis. Šiaip ar taip, prekyba jau buvo sulėtėjusi ir ji galėjo pasišalinti minutei kitai.

      – Žinoma. Mielai prisėsčiau ir pailsinčiau kojas. – Samanta pasisuko į senolę. – Teta Džine, gal galite mane pavaduoti?

      Ši nusišypsojo.

      – Aišku, kad galiu.

      Samanta atsigręžė į Fliną. Tas vyras gana gražus, nors šiltas ir švelnus kaip ežys. Bet juk atsibeldė čia iš paties Bostono, o papildoma reklama jai, dievaži, nepamaišytų. Tiesa, tas žurnalo straipsnis išjudino ledus, tačiau Samantai netrūko sumanumo, kad suvoktų, jog toks dėmesys neamžinas.

      – Gal galėčiau pasiūlyti kavos? Sluoksniuotą pyragaitį? Keksiuką? Sausainių?

      – Norėčiau paragauti visko. Ir kavos išgerčiau.

      Jis buvo išvaizdus – ir toks draugiškas kaip akmuo, kaip siena. Kalbėjo aiškiai, tiesiai ir į temą. Netuščiažodžiavo ir nesišypsojo.

      Ir vis dėlto būtent Flino dėka jos ilgametė svajonė gali pagaliau išsipildyti. Palankus kepyklos vertinimas tokiame plačiai skaitomame žurnale kaip Gurmanai būtų kaip tik tai, ko reikia, kad ji pagaliau galėtų atverti taip trokštamo filialo duris. Ką ir kalbėti, nuo tada, kai atidarė kepyklą, Samanta visa širdimi geidė būti pastebėta. Žinia, kurią paskleidė oro linijų bendrovė, aišku, atgaivino jos verslą, tačiau tai, ką ruošiasi paskelbti šis reporteris, galutinai įprasmins jos triūsą ir suteiks svajonėms sparnus.

      Suteiks sparnus pačiai Samantai.

      Geroji Viltis taps nacionalinės reikšmės kepykla. O ji išvyks iš Riverbendo.

      Pagaliau.

      Be to, tai garantuos jai stabilias pajamas, o finansinė nepriklausomybė leis padengti senelės gydymo išlaidas. Būtų pačiu laiku.

      Flinas Makgregoras – įsikūnijusi sėkmė. Šis vyras – tikrų tikriausias įrodymas, kad Kalėdų Senelis vis dėlto egzistuoja.

      Niūniuodama po nosimi kalėdinių giesmių ištraukėles ji guldė į dailią bugieniu dekoruotą lėkštelę gardžiausius kepyklos kąsnelius.

      Imbierinių sausainėlių, juostelių su karijų riešutais, apelsininių keksiukų su spanguolėmis, karamelinių saldainių su kava, mėtinio šokolado gabalėlių, glazūruotų Kalėdų Senelio sausainėlių – lėkštelė bemat buvo pilnutėlė ir Samanta ėmė baimintis, kad viskas nepabirtų.

      – Nepamiršk šitų, – tarė Džinė ir ištiesė seserėčiai porą sausainėlių su vyšniomis ir šokoladu.

      – Teta Džine, tikrai nemanau, kad…

      – Jis atvyko čia dėl ypatingųjų sausainėlių, ar ne? – senolė šiltai nusišypsojo. – Jeigu žmonės sako tiesą, maža kas ir jam gali nutikti atsikandus kąsnelį.

      – Tu pati juk netiki tomis…

      – Tikiu, ir tau patarčiau. – Džinė pagrasino piršteliu. – Jei ne šie saldėsiai, tavo senelis ir senelė nebūtų pamilę vienas kito. Aš nebūčiau ištekėjusi už tavo dėdės Lario. Nagi, apsižvalgyk, ar tau dar maža įrodymų? Tu netiki šiais sausainėliais, nes nesi jų ragavusi.

      – Neragavau, nes kepdama vos spėju suktis.

      Samanta atsiduso, bet paėmė porą ir įdėjo į lėkštelę. Jei nepadės, tai bent nepakenks. Visa tai – tušti paistalai. Kad ir ką tvirtintų teta Džinė.

      Atsargiai, stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą, ji nusvirduliavo iki stalelio, kur sėdėjo reporteris, ir pastatė jam prieš nosį kalną saldumynų bei puodelį garuojančios kavos.

      – Prašom vaišintis, pone…

      Ir… nutilo. Jo vardas išgaravo iš galvos.

      Vienmarškinis jis sėdėjo prie mažo apvalaus staliuko parduotuvės kampe, iš kur, žvelgiant pro didžiulius veidrodinio stiklo langus buvo matyti centrinė miesto aikštė. Viskas bylojo jį esant turtingą: tobulai krintantys drabužiai buvo iš brangių medžiagų, laisva laikysena. Atraitotos marškinių rankovės išryškino raumeningas rankas, plaštakas. Samanta įsivaizdavo, kaip ilgais pirštais jis liečia pianino klavišus, liečia moterį…

      Dievulėliau. Susizgribo spoksanti.

      – Pone Makgregorai, – kaip kirviu nukirto. – Vaišinkitės. – Tada žengtelėjo keletą žingsnių atgal. – Hm, vaišinkitės.

      Jis pasisuko į ją ir šypsena it netikėtas saulės spindulys nutvieskė veidą. Tai truko dalį akimirkos – ji būtų galėjusi prisiekti, kad viską įsivaizdavo. Bet ne. Jis tikrai nusišypsojo. Galbūt taip padėkojo. O gal jį pralinksmino jos sutrikimas?

      Šiaip ar taip, Samanta pastebėjo, kad ta šypsena permainė jo veidą. Sušvelnino bruožus. Privertė jos širdį plakti taip, kaip jau seniai nebuvo plakusi.

      – Jūs tai jau sakėte, – pastebėjo jis.

      Na aišku, jis šaiposi, dabar Samanta pasijuto visai nepatogiai.

      – Jau sakiau? Atsiprašau. Jūs… verčiate mane nervintis. – Nieku gyvu nepripažins buvusi viešai pažeminta.

      – Tikrai?

Скачать книгу