LITMIR.BIZ

Скачать книгу

      PIRMAS SKYRIUS

      Flinas Makgregoras nekentė Riverbendo [Riverbend (liet. upės posūkis) – išgalvotas miestelis Indianos valstijoje, JAV (čia ir toliau – vert. past.).] nuo tos akimirkos, kai jo leksusas įstrigo prie vienintelio šviesoforo miestelio centre, po kalėdinėmis pušų girliandomis, gausiai išpuoštomis ir dailiai apjuostomis raudonais kaspinais. Visas sniegu apibertas miestelis buvo panašus į kino filmo dekoraciją.

      Parduotuvės šventiškai švytėjo, šen bei ten vaikštinėjo žmonės, nešini supakuotomis dovanomis, o iš dangaus be paliovos krito snaigės, tarytum kas semtų tuos pūkus iš maišo ir bertų žemėn.

      Na, nekentė gal pernelyg stipriai pasakyta. Veikiau bjaurėjosi. Šlykštėjosi. Šiaip ar taip, nenorėjo čia būti, juo labiau kad neturėjo kito pasirinkimo.

      Žurnalo Gurmanai redaktorius paskyrė šį darbą būtent Flinui, nes puikiai žinojo, kad joks kitas jo darbuotojas nesugebėtų susidoroti su tokia užduotimi. Flinas turėjo parašyti ką nors įstabiai įžvalgaus apie kepyklėlę, kuri, anot redaktoriaus, garsėjo meilę įkvepiančiais sausainėliais. Todėl per Kalėdų atostogas jis užstrigo kažkur pasaulio pakrašty, pasirengęs sukurpti dar vieną neeilinę istoriją.

      Flinas susiraukė. Neturėtų skųstis. Šie straipsniai – visas jo gyvenimas. Juk jais jis pelnėsi duoną ir šlovę. Po menkutės nesėkmės birželį jam žūtbūt reikėjo atsitiesti, magėjo vėl prasimušti į patį viršų ir ten įsitvirtinti. Kitos išeities nėra – teks pasikliauti laiko patikrinta strategija: susiimti, dėtis neišpasakytai laimingu dėl artėjančių švenčių ir kibti į darbą.

      Tada jis galės grįžti į Bostoną, atgal pas Mimi – į civilizaciją. Šis pasakiškas miestelis taip toli nuo civilizacijos kaip Marsas nuo Žemę. Čia žavu, jis nieko prieš, bet jo pasaulyje muzikos klausomasi per iPod grotuvą, laiškai siunčiami elektroniniu paštu, o baisiausia visų laikų nelaimė – sulėtėjęs interneto ryšys. Įdomu, ką pasakytų statistinis Riverbendo gyventojas sužinojęs, kad Bluetooth [Bluetooth (liet. mėlynas dantis) – belaidžio ryšio protokolas.] nėra nauja karieso atmaina.

      Štai ir Gerosios Vilties kepykla.

      Puikumėlis.

      Flinas pasuko į šalikelę, čiupo bloknotą ir movė per gatvę. Žmonių minia, susispietusi priešais kepyklą, stelbė bemaž visą prekylangį, vis dėlto buvo matyti, kad pastato fasadas, kaip, beje, ir visas miestelis, išdabintas šventiniais elfais. Lange kabėjo trys įžiebti vainikai. Vienas jų puošė kepyklėlės pavadinime esančią raidę O.

      – Taip miela, kad tuoj apsivemsiu, – burbtelėjo Flinas.

      Jis apėjo eilę, kuri driekėsi nuo kepyklos durų, aplink visą pastatą ir iki pat Larčo gatvės kampo. Nekreipdamos dėmesio į krintantį sniegą porelės kantriai laukė. Neatrodė, kad vyrai labai nekantrautų atsigaivinti šiame gaivališkame meilės šaltinyje, o štai moterys priešingai – neužsičiaupdamos tarškėjo apie stebuklinguosius sausainėlius.

      Flinas turėjo pasistengti, kad nepradėtų vartyti akių. Matyt, pirmasis straipsnis apie kepyklą, išspausdintas oro linijų bendrovės žurnale, sukėlė tikrą epidemiją. Nereikės laukti nė specialaus Gurmanų numerio, skirto Šv. Valentino dienai, – meilės kankinių čia knibždėte knibždės. Flinas vylėsi, kad kepyklos savininkė buvo tam pasiruošusi. Iš asmeninės patirties jis žinojo: bet kokia itin veržli pradžia dažniausiai neša pražūties sėklą.

      Kad ir kaip būtų, jis čia atvyko kaip žurnalistas, o ne patarėjas verslo klausimais.

      Prasibrovęs pro moterį su vaikučiu ant rankų Flinas atsidūrė Gerosios Vilties kepykloje. Jį pasitiko šilto oro gūsis, skambėjo šventinė muzika, kvepėjo šviežia duona, vanile, cinamonais ir avietėmis. Visa tai, be abejo, darė didžiulį įspūdį eilėje stypsantiems pirkėjams, tačiau Flino lengvai nenustebinsi – tokie vaizdai ir kvapai jam ne naujiena.

      – Ei, stokite į eilę, – tarė moteris.

      – Aš nieko nepirksiu, – atšovė Flinas ir tęsė žygį. Ateini, parašai, išeini. Grįžti į Bostoną. Būtų puiku grįžti, kol Mimi nieko nesuuodė. Tik kažin ar ji išvis pastebėjo, kad jis išvykęs.

      – Kurių galų brautis per spūstį, jei nesiruošiate pirkti? – paklausė moteris glausdama mažylį prie kito klubo.

      – Nes… – Flinas pasisuko prekystalio link, kur šūksnių ir užsakymų jūroje lyg voverės rate sukosi dvi moterys. Pirmoji – žila, mažutė ir lieknutė. Antroji – aukšta gundančių formų blondinė. Jau vien pažvelgus į klubus buvo aišku: ji ne iš tų, kurios per dienas knebinėja vieną ir tą patį saliero gumbą.

      Oho. Tame oro linijų žurnale prie straipsnio buvo ne Samantos Barnet, o jos sausainėlių nuotrauka. Vis dėlto aišku, kad šios kepyklos savininkė ji – energinga, draugiška, jaunatviška. Taikliai pastebėta.

      – Aš dėl jos, – tarė Flinas.

      – Dėl Sem? Sėkmės, smarkuoli, – nusijuokė moteris ir pasisuko į mažylį. Šis žaidė su savo nosyte – veikiausiai įsivaizdavo, kad tai mygtukas ar panašiai. Flinas nežinojo, kaip elgtis su svetimais vaikais, o aiškintis neturėjo noro, todėl pasišalino.

      Tik koks jūrų flotilės admirolas būtų sugebėjęs orientuotis šioje maišalynėje – Flinui prireikė kelių minučių, kol pagaliau prisiyrė prie stiklinio prekystalio. Dabar jis stovėjo dešinėje pusėje, tad iš tolo galėjo stebėti ilgą eilę: dauguma pirkėjų atrodė taip, lyg būtų ką tik užsiregistravę į pažinčių klubą.

      – Ar jūs Samanta Barnet?

      Blondinė pakėlė akis. Jos plaukai buvo suimti į arklio uodegą, tačiau keletas neklusnių sruogų, rodės, tik ir laukia progos ištrūkti. Truputis lūpų blizgio, lašelis akių tušo – tik tiek makiažo. Tiesa, jos skruostai buvo rausvi, bet Flinas spėjo, kad tai natūralus raudonis dėl pašėlusio tempo bei karšto kepyklos oro. Ryšėjo ilgą baltą prijuostę, kurios viduryje raudonu įmantriu šifru buvo išraityta: Geroji Viltis. Švelniai gaubdamas moters figūrą drabužis slėpė tamsius džinsus ir žalsvą megztinį trikampe iškirpte.

      – Apgailestauju, pone, bet jums teks stoti į eilę.

      – Aš nesiruošiu pirkti.

      Tai privertė ją suklusti. Samanta liovėsi dėliojusi elnio formos sausainėlius.

      – Gal turite man kokį laišką ar siuntinį?

      Jis papurtė galvą. Prisiekė sau nusipirkti naują paltą, jei su šiuo atrodo panašus į paštininką.

      – Tiesiog noriu su jumis pašnekėti.

      – Dabar ne pats tinkamiausias laikas. – Ji susijuokė. – Aš šiek tiek užsiėmusi.

      – Na taip, suprantu, bet tai skubu. – Flinas sugraibė kišenėje savo vizitinę kortelę ir stiklo paviršiumi pastūmė moteriai. – Flinas Makgregoras iš žurnalo Gurmanai. Gal būsite girdėjusi?

      Jos veidas nušvito – jam taip nutikdavo nuolat. Visi žinojo žurnalą Gurmanai. Tai tas, apie maisto pramonę, kurį pardavinėja visose bakalėjos parduotuvėse ir knygynuose, jį skaito maždaug trisdešimt milijonų žmonių visoje šalyje. Užuomina šiame žurnale tolygi vaidmeniui filme.

      Na tai kas, kad jau metai, kai tik leidinio lukštas mena kadaise ten glūdėjusią dvasią. Tonis Reinoldsas, naujasis Gurmanų redaktorius, reikalavo kapstytis giliau, kitaip tariant, virtuvės šefo spintoje ieškoti nebe receptų, o skeletų. Bulvarinė žurnalo pakraipa anaiptol neatbaidė skaitytojų – per keletą mėnesių jų skaičius išaugo trigubai.

      Iš pradžių Flinas paklusniai vykdė Tonio paliepimus, tačiau netrukus pastebėjo, kad sulig kiekvienu nauju straipsniu žurnalas vis begėdiškiau braunasi į asmeninę žmonių erdvę. Darbas ėmė graužti jam širdį. Ne kartą ir ne du ketino viską mesti, bet juk Flinas Makgregoras nebūtų pasiekęs to, ką pasiekė, jei sutikęs kliūtį spruktų į krūmus.

      – Oho, – džiugiai tarė Samanta. Neatrodė, kad kvaršintų sau galvą dėl pašlijusios žurnalo reputacijos. – Norite su manimi pasišnekėti? Apie ką?

      – Apie jūsų kepyklą. Kodėl ėmėtės šio verslo? Kuo ypatinga Gerosios Vilties kepykla?..

      Lyg

Скачать книгу