LITMIR.BIZ

      Airisę Akton jis pastebėjo pačią pirmą dieną. „MGM“ teritorijoje tokių kaip ji, net gražesnių, visada būdavo tuzinas, bet ji buvo vikri ir gudri, tad gal ir būtų sugebėjusi vaidinti. Kažkas ją išmokė gerų manierų. Ji stebėdavo, ką daro ir ko nedaro kiti. Nekėlė scenų. Nesimarkstė prieš kino žvaigždes. Niekada nevėluodavo. Jis pasiūlė jai maždaug coliu susisiaurinti suknelės nugarą tiesiai virš apvaliausios užpakalio dalies, o jau kitą dieną mergina buvo įsismeigusi po smeigtuką į visas turimas sukneles.

      Po to, kai Airisei užpakalį išspardė Heda Hoper, o filmavimo aikštelėje niekas net nebeminėjo merginos vardo, jis nuvažiavo į Firenzės Sodus. Nuvažiavo, nes buvo, pasak jaunesnės jo sesers, iki kraštų kupinas gailesčio kiekvienam benamiui šuniui ir kiekvienai kelią perbėgusiai nusususiai katei. Kokius šešis mėnesius Airisė buvo kylanti žvaigždutė, o dabar pavirto benamiu šuniu, nors pati to turbūt nesuvokė. Jauni žmonės buvo Francisko silpnybė. Jie net nenumanė, kas jų laukia ir kaip viskas priklauso nuo paprasčiausios bukos sėkmės. Jiems atrodė, kad niekada nepraras privalumų, o trūkumus visada galės paslėpti po medžiaga, išgalvotu vardu ar makiažo pagrindu, kol užges šviesos. Franciskui atrodė, kad jeigu gali gailėtis išbadėjusio šunėko, tai tikrai turi pagailėti ir jaunų gražių žmonių.

      Airisė atidarė duris vyšnių raudonumo akimis. Nepakvietė užeiti.

      – Kaip malonu iš jūsų pusės, kad užsukote, pone Diegai, – pasakė mažoji Airisės sesutė. Atnešė jam stiklinę vandens ir pasodino į vienintelį fotelį.

      – Atėjau pakviesti jus, mergaitės, vakarienės, – tarė Franciskas.

      Airisė krūptelėjo.

      – Labai malonu iš jūsų pusės, – pakartojo mažoji, nusišluostė akinius į sijoną ir vėl pasibalnojo jais kampuotą veidą.

      Airisė pažvelgė pro langą.

      – Visiems patinka, kaip aš gaminu, – tęsė jis.

      Gamino joms vakarienę tris antradienius iš eilės, laukdamas, kol Airisė pasakys, ką jis ir taip žinojo, kad galėtų jai padėti kur nors pradėti viską iš naujo. Pasakojo mergaitėms apie savo vaikystę San Fernando slėnyje El Eskorpiono rančoje, kuri vėliau tapo Plato pieno rančos dalimi, nes tas pats vyko beveik visoje Pietų Kalifornijoje. Pasakojo apie vieno kambario mokyklą, iš kurios sartu arkliu jodavo namo, kaip pajuto esąs neabejingas gražiems rančos darbininkams ir kaip, būdamas vos devynerių, suprato, kad baigęs mokyklą iškart turės sprukti į didelį miestą. Papasakojo apie savo motiną, blyksėjusią akimis ir karštu temperamentu ne mažiau už bet kurią istorinę Meksikos heroję, ir tris ramius jos vyrus, tapusius Francisko ir dviejų jo pusiau seserų tėvais, o paskui mirusius, o tos seserys dabar pasiturimai gyvena Niujorke, nes yra prėsko būdo ir visai neatrodo kaip meksikietės, pasak jo. Suteikė Airisei šimtą progų pasakyti tiesą, bet Airisė melavo per kiekvieną vakarienę. Žavėjo jį kalbomis apie atsivėrusias galimybes ir interviu. Melavo, kai jis dalijo empanadas, nenustojo melavusi valgydama sviestinius karijų riešutų ledus. Melavo, jam žaidžiant kortomis su mažąja jos sesute. Melavo tapšnodama skruostą ir linkėdama labos nakties, o tada Franciskas pačiupo ją už rankos:

      – Atėjo jūsų eilė kviesti mane vakarienės iš mandagumo, o po to pažaisime „Tiesą sakant“.

      5. Jei neturi žalių

      Į sesers skambučius niekas neatsakinėjo. Vakarais dažniausiai gamindavau makaronus „Kraft“ su sūriu, mėgindama kaip nors juos paįvairinti. Airisė tebeieškojo darbo.

      – Pažįstu tavo veidą, brangioji, – tarė jai viena parduotuvės „Ralphs“ darbuotoja.

      Airisę iš veido pažinojo visi, kas skaitė laikraščius ir kino žurnalus.

      – Aš lyg kokia maro nešiotoja, – tarė Airisė. – Ar vidurių šiltinės.

      Atsakiau:

      – Juk žmonių nežudai.

      Kitą rytą nuėjau pas ponią Gruber pasiteirauti, gal dar išnuomojamas mūsų senasis kambarys, ir ponia Gruber paklausė kodėl, o aš trumpai papasakojau, ką pati supratau. Ponia Gruber palingavo galva:

      – Kokia kalė ta Roza Sojer. Azoy gait es – va, kaip viskas vyksta.

      Tiek kartų buvau girdėjusi taip ją sakant, kad jau pati pradėjau taip sakyti. Ponia Gruber mudviems įpylė mėtinio likerio į taures paauksuotais koteliais ir tarė:

      – Aišku, mergaitės, galite nuomotis tą kambarį už tą pačią kainą.

      Pasakė, jeigu reikės, ji ką nors išmes laukan, ir mes susidaužėme taurėmis. Ponia Gruber tarė:

      – Grožis ir šlovė. Patikėk manim: alle ziben glicken. Tai reiškia – anokia iš to nauda, ketzele. Verčiau nemesk rimtų knygų ir akinukų.