Keturiasdešimt Musa Dago dienų - Franz Werfel

Скачать книгу

nematė jokios ateities.) Tačiau naktimis iš jos sapnų iškildavo žiaurūs vaizdai, pasigirsdavo garsai. Tūkstančio kojų šliaužimas, brūžinimas, tapsėjimas, vilkimasis. Pavargę, verkšlenantys vaikai griuvinėja, ir ji, nepaisydama savo negalios, turi pakelti tris ar keturis nuo žemės. Beprotiški riksmai eisenos pradžioje, ir štai zaptijai krauju pasruvusiomis akimis artinasi prie jų mojuodami rimbais. Ją visur persekiojo prievartautojo veidas. Tas veidas buvo ne vienas, jų buvo apie trisdešimt, kai kurie pažįstami ir net nelabai bjaurūs. Bet dažniausiai šis veidas žvelgdavo į ją iš viršaus purvinas, šeriuotas, ištepliotas krauju. Ant storų lūpų putų burbulai. Ji aiškiai matė didelę kaleidoskopiškai mirgančią masę, linkstančią virš jos ir gaubiančią šleikščiu česnakų kvapo debesimi. Ji gynėsi kandžiodama dantimis plaukuotas beždžionės rankas, spaudžiančias jai krūtis. Bet ką tai padės? Aš turiu tik vieną ranką, galvojo ji, lyg tai būtų švelninanti aplinkybė, galinti pateisinti, kodėl ji pasidavė siaubui ir prarado sąmonę.

      Dienos po tokių naktų būdavo panašios į maliarijos ligonių dienas, kai kūno temperatūra nuo labai aukštos staiga krinta žemiau bet kokios normos. Tada jos pojūčius tarytum aptraukdavo šydas, gal dėl to ji palyginti lengvai pakėlė savo nelaimę. Suglebusi ranka kaip koks kliuvinys kabojo nuo kairiojo peties. Bet jos kūnas, jaunas ir gyvybingas, kasdien vis geriau prisitaikydavo prie negalios. Pati to nepastebėdama, įprato viską daryti dešiniąja ranka. Ją ypač ramino tai, kad galėdavo apsieiti be pašalinių pagalbos. Iskuhi jau gana ilgai gyveno Bagratianų namuose. Prieš kiek laiko buvo pasirodęs pastorius Aramas Tovmasianas, padėkojo už nuoširdų rūpinimąsi seseria ir pareiškė pasiimsiąs ją, kadangi netoli tėvo namų jie susiremontavę dar vieną tuščią namą. Gabrielis Bagratianas pasijuto įžeistas:

      – Kodėl, pastoriau Aramai, norite atimti iš mūsų panelę Iskuhi? Mes visi ją mylime, o mano žmona labiausiai.

      – Svetimi žmonės namuose laikui bėgant gali įkyrėti.

      – Labai išdidūs žodžiai. Juk pats žinote, kad panelė Iskuhi yra tokia būtybė, kurios buvimo namuose beveik nejauti, ji tokia tyli ir santūri. O be to, argi ne visų mūsų bendras likimas?

      Aramas atidžiai pažvelgė į Gabrielį.

      – Tikiuosi, kad mūsų likimas jums neatrodo šviesesnis negu iš tikrųjų.

      Šie kritiški žodžiai slėpė nepasitikėjimą svetimšaliu, žmogumi iš geros šeimos, nesuprantančiu, koks siaubas vyksta šioje šalyje. Kaip tik pastoriaus nepasitikėjimas nuteikė Bagratianą draugiškiau. Jo balsas tapo šiltesnis:

      – Man labai gaila, kad jūs negyvenate pas mus, pastoriau Aramai Tovmasianai! Prašom apsilankyti, kai tik galėsite. Prie mūsų stalo nuo šiandien visada bus dvi laisvos vietos. Prašau jus labai nuoširdžiai, padarysite mums džiaugsmą, jei jūsų žmona neatsisakytų.

      Žiuljetė, sužinojusi, kad Iskuhi norėjo iškeldinti iš jų namų, supyko dar labiau. Tarp šių dviejų moterų užsimezgė savotiškas ryšys, ir negalima būtų neigti, kad Žiuljetė siekė jaunosios armėnės palankumo. Tiesa, subtiliausia tokių dalykų esmė yra sunkiai apibrėžiama, o žodis „palankumas“ atspindi šią esmę tik paviršutiniškai. Devyniolikmetė Iskuhi gerai nesuvokė savo galimybių, ypač jei turėsime galvoje, kad Rytuose moterys subręsta anksčiau. Žiuljetė jaunajai mergaitei atrodė didžioji ponia, be galo pranašesnė už ją grožiu, kilme, žiniomis ir charakteriu. Kai jiedvi sėdėdavo Žiuljetės kambaryje viršutiniame aukšte, Iskuhi ir šioje jaukioje aplinkoje negalėdavo atsikratyti nedrąsos. Galbūt tokiomis valandomis ji kentėdavo ir nuo dykinėjimo, kuriam dabar buvo pasmerkta. Tuo tarpu Žiuljetė, nors ieškojo Iskuhi draugystės, šalia jos jausdavosi gana netikra. Taip būna, nors kartais tai sunku paaiškinti. Yra žmonių, kurie nebūtinai turi išsiskirti padėtimi ar charakteriu, tačiau šalia jų mes daromės nedrąsūs. Šalia be jokios regimos priežasties staiga imame elgtis nenatūraliai, nesuprantamai. Galbūt taip buvo galima paaiškinti nervingą šnekumą, kuris užeidavo Žiuljetei panelės Tovmasian draugijoje. Ji galėdavo ilgai žiūrėti į Iskuhi, o paskui pratrūkti:

      – Jei nori žinoti, Rytų moterys man nepatinka, jos tokios tingios, tokių vangių judesių. Beje, mūsų brunetės man irgi nesimpatiškos. Bet tu nesi rytietė, Iskuhi. Kai sėdi priešais šviesą, tavo akys atrodo labai mėlynos…

      – Ir tai sakote jūs, ponia! – išsigandusi atsiliepdavo Iskuhi. – O kokios mėlynos jūsų akys ir kokie šviesūs plaukai…

      – Kiek dar kartų turėsiu tave prašyti, mano mieloji, nevadinti manęs ponia, o sakyti „Žiuljete“ ir „tu“. Argi tau malonu kiekvieną kartą pabrėžti, kad aš už tave daug vyresnė?

      – Ne, ne, to aš tikrai nenoriu… Atleiskite… Atleisk…

      Žiuljetė nejučiomis nusijuokė, kad į jos koketišką pajuokavimą žiūrima taip rimtai, tokiomis išsigandusiomis akimis, kone su siaubu.

      Iskuhi turėjo palikti Zeitune beveik viską, ką turėjo. Mažas ryšulėlis, kurį Tovmasianams buvo leista pasiimti į tremties kelią, liko gulėti kažkur nesvetinguose laukuose anapus miesto. Ji neturėjo nieko daugiau, tik padėvėtus drabužius, suplyšusius batus ir kojines – tai, su kuo pasirodė Johunoluke. Žiuljetė aprengė ją nuo galvos iki kojų. Jai tai teikė daug džiaugsmo. Pagaliau pravertė didžiulis drabužių prigrūstas lagaminas, ištikimai atkeliavęs su ja iš Paryžiaus per Stambulą ir Beirutą iki šio užkampio (juk niekada nežinai, ko gali prireikti.) Tiesa, moterų drabužiai panašūs į žalius vasaros lapus: jie nuvysta atėjus mados rudeniui, nors audinys atrodytų dar visai naujas, brangus. Žiuljetė nežinojo, kas dedasi Paryžiaus madų pasaulyje, todėl „vien iš nuojautos“ kūrė savo madą, persiūdavo ir keisdavo savo bei Iskuhi apdarus. Šis aistringai dirbamas popietės darbas prasmingai pakeisdavo rytmečio triūsą namuose ir sode, tad Žiuljetė iš tikrųjų neturėjo laiko pagalvoti apie ką nors kita. Madų ateljė buvo atidaryta viename iš tuščių namo kambarių. Ponia pasirinko dvi pagalbininkes iš Johunoluko. Garsas pasklido po kaimus. Pas Žiuljetę be pertraukos ėjo moterys, siūlydamos senus ir naujus šilko audinius ir nėrinius. Žiuljetė susirinko tiek atsargų, kad būtų galėjusi aprengti didelio pobūvio moterų pulką. Valandos bėgo. Nestokodama gražaus įkvėpimo be „Vogue“ pagalbos braižydavo eskizus ant popieriaus. Pagal kai kuriuos iš karto imdavo siūti, visai nesvarbu kokiam tikslui. Vargšė Iskuhi galėjo tik stebėti jos darbą. Užtai ji buvo pasakiškas modelis Žiuljetės menui. Jai ypač tiko blausios spalvos. Iskuhi nuolat turėjo ką nors matuotis, paleisti plaukus, vėl juos sukelti, sukiotis šen ir ten. Visa tai jai patiko. Noras gyventi, kurį buvo palaidojęs Zeituno žmonių likimas, prabudo, jos skruostai lengvai paraudo.

      – Tu tikra veidmainė, ma petite, – kalbėjo Žiuljetė. – Galima pagalvoti, kad niekada nevilkėjai nieko kito, tik tuos jūsų švarkus, na, gal dar turkišką šydą ant veido. Bet štai apsivelki mano drabužiais ir žingsniuoji su jais taip, lyg visą gyvenimą tik ir galvotum apie madas. Ne veltui Lozanoje tau buvo prancūzų kultūros pamokos.

      Vieną vakarą Žiuljetė pareikalavo, kad Iskuhi užsivilktų gražiausią jos suknelę su iškirpte, be rankovių. Iskuhi veidas patamsėjo.

      – Juk tai neįmanoma. Su tokia ranka kaip mano…

      Žiuljetė pažvelgė į ją susirūpinusiu žvilgsniu.

      – Iš tikrųjų… Bet kiek gi laiko užtruks visa ši istorija? Du mėnesius, tris? Paskui važiuosime į Europą. Tave, Iskuhi, būtinai pasiimsiu. Duodu žodį. Paryžiuje ir Šveicarijoje yra ligoninių, kuriose tokius dalykus išgydo.

      Beveik tą pat valandą, kai Gabrielio Bagratiano žmona postringavo reikšdama tokias drąsias viltis, pirmieji išsekusių tremtinių būriai pasiekė Deir es Zoro dykumą, jų tremties tikslą Mesopotamijoje.

      Iskuhi ne visada buvo tokia tyli ir nedrąsi. Kai siaubingi vaizdai ilgesnį laiką nutoldavo, kai kaukių kaleidoskopas palikdavo ją ramybėje, ji staiga vėl galėdavo juoktis ir linksmai,

Скачать книгу