Скачать книгу

nors audinį ir sukirpimą nužiūrėjo patempęs lūpą. Tokiais drabužiais, aišku, negalėjai vestis damų pasivaikščioti, taip pat negalėjai jų pralinksminti už tas 20 markių, kurias kasdien gaudavome, nekalbant apie pažintį su Helsinkio viešnamiais. Dienpinigių vos pakako tabakui, puskojinėms ir kitiems būtiniems dalykams.

      Kiti skersavo į mano pusbrolį keistu žvilgsniu, manė jį esant ne tokį kaip visi, ir aš jau ėmiau būgštauti, kad jis bus išsiųstas iš salos kaip netinkamas užduočiai vykdyti. Todėl po to, kai dėl atatrankos šautuvas perkirto jam antakį ir sukėlė nuolatinę šaudymo baimę, nutariau su Edgaru rimtai padirbėti. Drauge stebėjausi, kaip jis tvarkėsi tarnaudamas Raudonojoje armijoje ir kaip sugebėjo išstorėti per liemenį, vargu ar Raudonoji armija maitino jį vien lašiniais ir ragaišiu. Šiaip ar taip, Stafanio saloje pranyko grietine sotintas pilvukas, Suomijoje visa buvo kaip ant delno. Pusbroliui daug ką atleisdavo, nes jo būta plepaus. Kai Suomijos generalitetas atsiuntė mums vyrus skaityti paskaitų, pusbrolis turėjo progą pasirodyti, kaip gerai išmano raudonarmiečių antpetines juosteles, ir pademonstruoti savo puikiai nugludintą rusų kalbą; jis netgi stengėsi mokyti kitus, kaip šokti su parašiutu, nors pats nebuvo nė karto nušokęs. Vakarais triūsdavo padirbinėdamas Estijon grįžti būtinus dokumentus, man jis pakuždėjo galvojąs apie idealų būrį, kurio pagrindą sukurs čia pat, saloje. Netrukdžiau pusbroliui plepėti, skirtingai nei kiti, buvau pratęs prie savo vaikystės draugo lakios vaizduotės. Tačiau kiti klausėsi Edgaro paistalų ausis pastatę – mes turėjom gana daug laisvalaikio, tokių akimirkų, kai vaikinai galėjo stebėti kiekvieną „lotą“2, tarsi tai būtų pirmoji moteris pasauly. Aš šitokiom valandėlėm galvojau apie Rozaliją ir pavasarinę sėją. Birželį mus pasiekė žinios apie trėmimą. Nuo tada, kai mano tėvas praėjusiais metais buvo suimtas, nieko apie jį nebegirdėjau. Mama tuomet verkė, kad tėvas būtų turėjęs išmokt giedoti „Internacionalą“, būtų turėjęs išmokti laiku nusiimti kepurę, būtų turėjęs mažiau kalbėti apie bulvių ūkius ir sutikti su nacionalizavimu, bet aš žinojau, kad tėvas nebūtų sugebėjęs to daryti. Simsonai vis tiek paliko be ūkio, sūnus išėjo miškan, o tėvas – už grotų. Jis turėjo būti perspėjamasis pavyzdys. Tuo pat metu žmonės buvo raminami, kad žemės niekas neatims, bet kas tais bolševikais apskritai patikės.

      Tačiau Edgaro nejaudino Simsonų padėtis, nė trupučio, nors mūsų ūkio pinigais buvo apmokėti visi jo mokslai – tose mokyklose, apie kurias Edgaras ilgai postringaudavo su kitais, studentavimas Tartu, o studentų tarp mūsų nestigo, ūkininkų buvo mažiau. Kai Edgaras su kitais studentais juokėsi iš to, ką manė esant pernelyg paprasta, buvo aišku, kaip vienapusiškai jie matė gyvenimą. Neišprusėlis jiems buvo tartum keiksmažodis, ir jie vertino žmones pagal tai, ar tie baigė trejetą mokyklos klasių, ar daugiau. Kartkartėmis iš vaikinų kalbos buvo aišku, kad jie yra prisiskaitę begales angliškų istorijų apie šnipus, kurios skatino vaizduotės galią, – esą, Stafanio saloje būsią parengti tokie šnipai, kad Raudonoji armija nebeturės kur dėtis. Pirmučiausias iš draugijos tą evangeliją skelbė Edgaras. Nors kai kurie vyrukai buvo linkę ieškoti nuotykių, bailių šioje draugėje vis dėlto nebuvo, ir tai kėlė šiokį tokį pasitikėjimą, atbaidė mano dvejones, kas apskritai laukia tokios draugės. Esminės tiesos buvo taip pat aiškios, visi mokėsi radisto amato, mes pratinomės prie Morzės, ir nors Edgaras atgrubnagiškai užtaisinėjo šautuvą, slaptų žinučių siuntimas puikiai tiko jo šilkiniams pirštams, jie gebėjo išbelsti kone šimtą raidžių per minutę, o mano pirštai geriau tiko žagrei laikyti. Tačiau dėl savo pasaulėžiūros svarbiausių principų ir proangliškos orientacijos laikėmės tos pačios nuomonės.

      Aš turėjau savo planą: jau palikdamas salą kišenėje prie krūtinės vietoje Rozalijos nuotraukos laikiau popieriaus lapą su skylėmis įsegti bylon, nešiotis visus duomenis buvo pernelyg drąsu. Buvau nusipirkęs ir sąsiuvinį vaškuotais viršeliais dienoraščiui rašyti. Ketinau rinkti įrodymus apie naikinamąją bolševikų veiklą. Stojus taikai jų reikės. Tada perleisiu tuos popierius sumanesniems už mane plunksnagraužiams, tiems, kurie imsis rašyti mūsų laisvės kovų istoriją. Suvokimas, kokia svarbi yra ši užduotis, palaikė tvirtą nusistatymą, kai ėmiau save įtarinėti, kad laikiausi nuošaliai nuo didelių užmojų iš baimės ar todėl, kad pasirinkau būdą, padedantį išvengti rašliavos. Vis dėlto turėjau užduotį, kuria mano tėvas būtų didžiavęsis. Aš neketinau žymėti nieko, kas būtų kėlę grėsmę kitiems; nieko tokio, kas per daug atskleistų mūsų ryšininkus. Aš nenurodyčiau jų vardų, galbūt netgi neminėčiau vietų. Pasirūpinčiau fotoaparatą, bet ne mūsų brolių bendroms nuotraukoms. Visur žvilgsojo šnipų akys. Jų blizgesy buvo apstu aukso, mūsų, kitų, akyse – pilna žemių.

      Talinas, Estijos SSR, Sovietų Sąjunga. 1941-ieji

      Grūdų sandėliai degė ir dangun kilo dūmų stulpai. Keliai buvo sausakimši skubančių autobusų ir lengvųjų automobilių, ratai žviegė, trokšdami išlikti, visai kaip žmonės, sprogimas! Priešlėktuvinio pabūklo salvė. Stiklo šukių it liūties papliūpos. Judita sėdėjo išsižiojusi motinos virtuvės kertėje; motina pabėgo į kaimą pas savo seserį Liją ir paliko Juditą vieną laukti bombos, bombos, padarysiančios viskam galą. Jau kurį laiką keliuose iš Talino į Narvą susidarydavo evakuojamų sunkvežimių spūstys ir, pasak gandų, buvo įsteigti evakuacijos komisariatai: komisariatai galvijams evakuoti, grūdams ir lęšiams evakuoti, bet kokiai materijai evakuoti – bolševikai ketino išgabenti viską – visa, kas tik įmanoma, netgi duonos kriaukšles, vokiečiams nei estams nepalikti nieko. Armija naudojo vyrus laukams tuštinti. Viskas Narvos kryptim, uostų kryptim. Sprogimas.

      Judita užsispaudė delnais ausis, stipriai užsispaudė. Ji jau susitaikė su mintimi, kad miestas bus nusiaubtas iki vokiečiams ateinant, ji tenorėjo, kad jos valanda būtų išmušusi kasdieniškesnėmis aplinkybėmis: kad paskutiniai garsai, kuriuos girdės, būtų šaukšto taukšėjimas lėkštėje, dzingsėjimas plaukų smeigtukų prisipildančioje dėžutėje, statomo ant stalo pieno indo duslus kaukštelėjimas. Paukščiai! Jų giesmės! Tačiau Liuftvafė ir zenitinės patrankos prarijo paukščius, paukščių ji daugiau niekada nebegirdės. Nei šunų. Nei kačių miaukimo, varnų krankimo, viršutinio buto bildesio, apatinio aukšto vaikų, pasiuntinių trepsenimo, vaikiško vežimėlio girgždesio, nei kibiro barkštelėjimo, kai kaimynė atsitrenkia galva į lauko durų staktą po Juditos langu. Judita irgi mėgino nešioti dubenį ant galvos, tiesa, kambaryje ir slapčiom pozuodama priešais veidrodį, stebėdamasi, kodėl modeliuotojai neišrado skrybėlės, kurią būtų galima dėvėti užmovus ant nedidelio dubens ar kibiro. Pasisekimas garantuotas. Moterys juk yra tokios vaikiškos, tokios juokingos, apsisaugančios kibiro pavidalo kvailyste. Skardos barškėjimas vis dėlto liko praeityje, toje praeityje, kur liko ir kasdienybė. Tiesa, ji buvo kupina netekčių ir joje vyravo bolševikai, bet vis tiek tai buvo kasdienybė su savo įprastais garsais. Pavasarį brolis nusiuntė Juditą gyventi pas motiną Baltojo Laivo gatvėn, dėl visa ko, ir dienos bėgo savo vaga, nors brolis su žmona buvo išvežti birželį ir Judita paskiau nieko negirdėjo apie Johaną ir brolienę, o Johano name apsigyveno svetimi, svarbūs veikėjai iš komisariato. Juditos vyras jau anksčiau buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją. Po motinos butu gyvenanti Eliza savo ruožtu buvo apkaltinta kontrrevoliucine veikla – įtarė, kad Eliza žinojo apie nuomojusios iš jos kambarį Karinos ketinimą išvykti iš šalies. Judita taip pat buvo apklausta dėl Karinos. O vėliau dienos tekėjo sau, sudarydamos kasdienį gyvenimą, kuris, šiaip ar taip, buvo geresnis už siaubimo dienas. Kaime, pas tetą Leonidą, Rozalija toliau melžė karves, nepaisydama to, kad jos sužadėtinio šeima patyrė terorą, Simsonų vienkiemis buvo nacionalizuotas, Rolando tėvas suimtas, o jo motina persikraustė į Armių sodybą po Rozalijos sparnu. Už tai Judita buvo dėkinga Rozalijai. Ji nebūtų ištvėrusi savo anytos draugės, netgi sunkmečiu, ji nepasižymėjo Rozalijos kantrybe. Jeigu Juditos vyras apie tai sužinotų, vėl rastų naują dingstį priekaištauti, jo mamulė iš numylėto sūnaus žmonos nenusipelnė tokio abejingumo. Gal ir teisybė, tačiau Rozalija kur kas geriau už Juditą

Скачать книгу


<p>2</p>

Lotta Svärd – 1920–1944 m. Suomijoje veikusi moterų savanorių pilietinės savigynos organizacija. Pavadinta pagal suomių literatūros klasiko J. L. Runebergo eilėraštį (svärd – šved. kardas).