LITMIR.BIZ

      Blekstouno papuošalų parduotuvė Sidnėjuje buvo įsikūrusi netoli korporacijos centrinės būstinės, pirmame aukšte senovinio namo, kurį užėmė penkių žvaigždučių viešbutis Da Vinčis. Keliaudama verslo reikalais Kimberli vengdavo net akį užmesti į šią ir kitas Blekstounų parduotuves. Bet matydama kitoje gatvės pusėje, priešais jos darbovietę, kylančią visas prabangos ribas peržengiančią paskutinę parduotuvę Oklende, kažko panašaus tikėjosi ir čia.

      Ir vis dėlto apsiriko.

      Tiesa, pastatas buvo grandiozinis, bet klasikinis, išlaikantis tradicijas. Iškaba subtili, vitrinos išpuoštos santūriai, ant vienspalvio pagrindo išdėstyti pavieniai papuošalai. Kim stabtelėjo – akį patraukė originalaus dizaino auksinis vėrinys su perlais ir deimantais. Didelėje vitrinoje už kampo ant sodriai raudono aksomo puikavosi retro stiliaus deimantinės segės ir auskarai.

      Kai Kimberli pagaliau įėjo pro sukamąsias duris į oro kondicionierių atvėsintą patalpą, širdis smarkiai daužėsi nuo išdidumo ir nerimo antplūdžio. Štai kaip ji įsivaizdavo Blekstouno papuošalus, kai pirmą kartą savo planus išdėstė tėvui. Eidama ratu po pirmo aukšto galeriją jautėsi beveik kaip namie. Išskirtinumas ir aukšta klasė priminė jai Hamondo rūmus, nors abejojo, kad kuris nors iš Blekstounų apsidžiaugtų tokiu palyginimu.

      Staiga Kim dėmesį patraukė aukštakulnių kaukšėjimas. Iš antro aukšto paskubomis laiptais leidosi jauna smulkutė moteris. Išvydusi Kimberli ji išplėtė akis – buvo aišku, kad pažino – ir susirūpinusį veidą nušvietė svetinga šypsena, kuri suteikė jam gyvumo, bet beveik balti plaukai ir asketiška juoda suknelė pabrėžė blyškų moters trapumą.

      – Esu Džesika Koter, parduotuvės vadovė, – prisistatė jaunoji moteris, nusileidusi į apačią. – Sveiki atvykę į Blekstouno papuošalus.

      – O aš Kimberli Blekstoun… nors tikriausiai to nė sakyti nereikia?

      Džesika linktelėjo.

      – Jūs tikriausiai neprisimenate, bet mudvi kartu mokėmės, – tęsė ji, o gražias rudas jos akis dengė jaudulio šešėlis. – Kai pradėjau lankyti Presbiterionų merginų koledžą, jūs jau buvote baigiamajame kurse. Todėl jus ir atpažinau, dabar pasirodysiu jums labai neprofesionali.

      – Užklupau jus neperspėjusi. Turėjau iš anksto pranešti, kad ketinu užsukti, – tarė Kimberli ir atsiprašydama nusišypsojo. – Tiesiog ėjau pro šalį ir neatsispyriau smalsumui. – Tai buvo tik menkutė dalelė tiesos. – Ar galite patikėti, kad niekada nesu buvusi Blekstounų parduotuvėje?

      – Tada atėjote į pačią tinkamiausią. Čia pagrindinė mūsų bendrovės parduotuvė, pirmoji, atidaryta beveik prieš dešimt metų. Mielai jums aprodysiu.

      – Ačiū. – Kimberli nusišypsojo. – Jei tik neatitraukiu jūsų nuo darbo.

      – Tikrai ne. Gal norėtumėte apžiūrėti kokį nors konkretų papuošalą?

      – Perlų ir deimantų vėrinį iš vitrinos. Ar tai kurio nors iš kompanijos dizainerių kūrinys?

      – Ksandero Safino, – atsakė Džesika ir linktelėjo. – Paskutinė jo kolekcija man be galo patinka. Vadinasi Žemė ir vanduo. Joje dizaineris norėjo išryškinti deimantų iš Janderos kasyklų spindesį spalvotųjų perlų fone.

      – Sprendžiant pagal vėrinį vitrinoje, regis, jam pavyko.

      Gražias rudas Džesikos akis užliejo šiluma.

      – Lipkime į viršų ir aš jums parodysiu daugiau Ksandero darbų.