LITMIR.BIZ

Скачать книгу

po entuziastingai žibančiomis Džesikos akimis ji matė šešėlius. Džesika Koter. Staiga prisiminė, kodėl šis vardas jai pasirodė girdėtas – ne iš koledžo, o iš pirminio lemtingojo tėvo skrydžio keleivių sąrašo. Džesika Koter buvo darbuotoja, apgavusi mirtį, kai paskutinę minutę pakeitė planus. Nenuostabu, kad atrodo tokia išsekusi.

      Tikriausiai Kimberli mintys atsispindėjo akyse, nes merginos šypsena išblėso. Rakinant vėrinį vitrinoje jos veidu perbėgo siaubo šešėlis.

      – Atleiskite. Sunkiai valdausi sutikusi žmogų, kuris dega tokiu pat entuziazmu kaip aš.

      – Neatsiprašinėkite. Aš mąsčiau apie ką kita, – užtikrino Kimberli. – Mano mintys buvo už daugelio mylių.

      Džesika pakėlė dideles, tamsias, sunerimusias akis – suprato, kur klaidžioja Kimberli mintys.

      – Kimberli… prašau priimti užuojautą dėl netekties. Suprantu, dėl tokios nežinomybės ir visko, kas rašoma spaudoje, jums dabar sunkus metas… taip pat ir visai jūsų šeimai.

      – Ačiū. – Kim nelabai ką daugiau galėjo pridurti ir nejaukiai dėbtelėjo į laikrodį. – Sugaišinau beveik visą jūsų rytą. Ačiū, kad skyrėte laiko ir aprodėte parduotuvę. Man labai patiko.

      – Man buvo malonu.

      – Užsuksiu dar kada nors. – Kimberli šypsodamasi pasikišo rankinę po pažastimi. – Galbūt kitą kartą įkalbėsite mane nusipirkti tą vėrinį.

      Džesika taip pat nusišypsojo, bet jos šypsena nepalietė akių. Paslaptys, – galvojo Kimberli leisdamasi į apačią.

      Kažkas vyksta tos merginos asmeniniame gyvenime, todėl ji ir praleido tą skrydį, todėl vis dar yra gyva, o jos akys tokios neramios.

      Paskendusi mintyse ji beveik atsitrenkė į Rajeną, kuris, įėjęs pro besisukančias duris, skuodė pirmyn su jam būdingu kaulo besivaikančio buldogo atkaklumu. Čiupęs Kim už rankų jis dėbtelėjo į antrą aukštą, paskui įsistebeilijo jai į veidą.

      – Ką tu čia darai?

      – Ir tau labas, mažasis broleli.

      Staiga Rajenas susiraukė, lyg būtų persijungęs į žemesnį bėgį ir iš tiesų suvokęs, kaip keista sutikti Kimberli Blekstouno papuošaluose.

      – Negaliu patikėti, kad sutikau tave čia. Kas vyksta, Kim?

      AŠTUNTAS SKYRIUS

      Kai Kimberli prisipažino, kad vizitas į parduotuvę Martino aikštėje buvo jos pažintinės ekspedicijos po Blekstounų korporaciją dalis, Rajenas palydėjo ją atgal į biuro pastatą. Rajenas nebūtų Rajenas – pateikė jai sutrumpintą ekskursijos versiją, bet Kimberli nė kiek neprieštaravo. Džiaugėsi galėdama pati pamąstyti, kai galva neatakuojama pernelyg entuziastinga retorika, kurios buvo galima tikėtis iš tokio žmogaus kaip Maksas Karltonas. Arba Perinis.

      Greituoju liftu jie pakilo į korporacijos vadovų aukštą, bet ne nuo greičio Kim širdis ritosi į kulnus, o dėl to, kad netrukus susitiks su Periniu. Kaip kokiai paauglei. Mintyse ji pati sau smagiai pliaukštelėjo per skruostą, bet sulig kiekvienu aukštu laukimo nerimas tik stiprėjo. Štai ko vertos kalbos, kad įmanoma atskirti verslo ir asmeninius reikalus. Šioje srityje Perinio pasiekimai gerokai įspūdingesni.

      Liftas sulėtino greitį ir sustojo likus keliems aukštams iki jų tikslo. Vidun žengė Patricija Mūr – buhalterijos deivė, kurią Kimberli puikiai prisiminė: ji labai pagelbėjo kaip profesionalė ruošiant papuošalų parduotuvių verslo planą. Patricija akimirksniu nusišypsojo šiltai ir nuoširdžiai.

      – Jau girdėjau, kad mus aplankei. Malonu matyti tave, Kimberli, nors sugrįžai tokiomis liūdnomis aplinkybėmis.

      – Ačiū. Džiaugiuosi, kad vis dar čia dirbi.

      – O kodėl neturėčiau? – nustebo moteris. – Jaučiuosi vertinama.

      Liftas sustojo viršutiniame aukšte, tarusi kelis šiltus užuojautos žodžius Patricija nužingsniavo koridoriumi. Rajenas nusivedė Kimberli į kitą pusę, tolyn nuo aukščiausių vadovų kabinetų, link valdybos posėdžių salės. Eidama Kim pajuto, kad Rajenas atidžiai ją stebi.

      – Nesitikėjau pamatyti tiek daug pažįstamų veidų, – prisipažino ji.

      – Manei, kad išsilakstė dėl klaikių verslo valdymo metodų?

      Kimberli nusijuokusi papurtė galvą.

      – Ne visai taip. Gal tiesiog… Pati nežinau, ko tikėjausi.

      – Mūsų darbuotojai labai prisideda prie verslo sėkmės. Didžiuojamės, kad korporacijoje maža darbuotojų kaita, puikiai veikia įdarbinimo programa.

      Juodu pasuko į erdvų prieškambarį priešais posėdžių salę. Metusi žvilgsnį į patogius krėslus, žemus staliukus ir paveikslus, Kim grįžo prie kalbos apie darbuotojus.

      – Turiu prisipažinti, kad jūsų parduotuvės Martino gatvėje vadovė mane tiesiog sužavėjo. Ar tu ją įdarbinai? Kaip parduotuvės vadovė, ji gana jauna.

      Rajenas stabtelėjo uždėjęs ranką ant durų rankenos. Jo veido Kimberli nematė, bet pastebėjo, kaip įsitempė pečiai prieš jam atsisukant.

      – Džesika mūsų korporacijoje dirba nuo to laiko, kai baigė studijas, – paaiškino. – Savo darbą išmano nepriekaištingai. Atkakliu darbu užsitarnavo dabartinių savo pareigų.

      Kimberli nustebino įtampa Rajeno balse – juk ji dėl nieko nepriekaištavo, bet paklausti nebuvo kada. Rajenas atidarė duris ir mostu pakvietė užeiti. Kim nusprendė kuriam laikui atidėti pokalbį su broliu, nes mintis, širdį ir nervų galūnėles skrandyje užvaldė ilgas, blizgantis vyšnios medžio stalas, apstatytas kėdėmis su aukštomis atkaltėmis.

      – Kiek kėdžių galingiesiems, – burbtelėjo pirštais braukdama per kėdžių atlošus, kol ėjo per kambarį. Įsivaizdavo stalo gale sėdintį tėvą – lyg liūtą džiunglėse, visų valdovą. Slapčia žvilgtelėjusi į brolį pastebėjo, kad jo grėsmingai rūstus žvilgsnis irgi užkliuvo už valdybos pirmininko vietos. Kai stabtelėjo tarpduryje, atrodė įsitempęs, bet dabar jo laikysena pasikeitė. Regis, drąsino pats save. Buvo sunku žiūrėti į šią kėdę ir suvokti, kokia ji tuščia.

      Kim greitai priėjo prie brolio ir uždėjo ranką ant peties. Net jei būtų turėjusi ką pasakyti, vargu ar žodžiai būtų prasprūdę pro gniutulą gerklėje, ypač kai pastebėjo, kaip Rajenas kovoja su besiveržiančiais jausmais. Viešpatie Dieve, o ji manė, kad viskas jau praėjo. Kad išgirdusi apie Marisos žūtį susitaikė, jog ir Hovardo nebėra. Įtemptą akimirką sutrikdė mobiliojo telefono skambutis ir dar kartą su užuojauta spustelėjusi petį Kim pasitraukė, leisdama Rajenui atsiliepti.

      – Skamba tavo telefonas, – tarė jis tyliai ir nusuko akis lyg susigėdęs, kad leido jai pamatyti akimirksnį jį užvaldžiusią jausmų sumaištį. – Paliksiu tave vieną pakalbėti.

      – Ačiū. – Jei skambina Metas, radęs praleistą skambutį, privatumas tikrai ne pro šalį. – Galiu užtrukti, – paaiškino ji Rajenui. – Šįkart pamačiau viską, ką norėjau, todėl jau eisiu. Nelydėk, kelią atgal rasiu pati. Pasikalbėsime vėliau, gerai?

      – Tik noriu perspėti: neleisk Rikui Periniui lįsti į tavo…

      – Aš jau didelė mergaitė, – nukirto Kimberli. – Būk ramus, Periniui tikrai nebus leista landžioti kur nereikia.

      Rajenas linktelėjo ir negaišdamas keliais žingsniais dingo iš posėdžių salės. Kai išėjęs uždarė paskui save duris, Kim išsitraukė mobilųjį ir sulaikė kvapą. Skambino Metas. Išaušo tiesos akimirka. Pajutusi, kaip ima sukti pilvą, ji pakėlė telefoną prie ausies.

      – Ačiū,

Скачать книгу