LITMIR.BIZ

Скачать книгу

dėbtelėjo į ją.

      – Nemaniau, kad laikai šiuos namus savais.

      Taškas tavo naudai.

      Kimberli iš lėto giliai atsikvėpė. Žodžiai mano namų išsprūdo visai netikėtai, išprovokuoti jo pastabos apie vaikišką elgesį.

      – Tu teisus, – pripažino ji ramesniu balsu, – aš čia tik viešnia. Prieš sukviesdama tarnus, pasitariau su Sonia. Nemanau, kad jai į naudą šitaip plėšytis.

      – Kartais tai padeda užsimiršti.

      Jautrus požiūris išsklaidė pykčio likučius. Kaip ji gali pūstis, kai abu į Sonią žvelgia taip pat?

      – Taip, tikrai… Tačiau yra ribos, todėl paprašiau virėjo, kad dar savaitę paatostogautų. Sukiotis virtuvėje Soniai patinka, to ir užteks. O Marsė jai ne tik padeda, bet ir draugiją palaiko.

      Jis vėl metė skersą žvilgsnį.

      – Ar tavo pagalbos jai neužtenka?

      – Virtuvėje? – tyliai nusijuokusi Kimberli papurtė galvą. – Juk žinai, kas nutinka, kai mane įleidžia į virtuvę!

      Vienai akimirkai žvilgsniai susitiko, juos susiejo dešimties metų senumo prisiminimas. Sudegę kepsniai, staugianti dūmų signalizacija, nuo kojos ant kojos šokinėjanti ir pagalbos šaukianti Kimberli.

      Jau šešias dienas jos teisėtas vyras Perinis lyg gaisrininkas čiupo Kim ant rankų ir nusinešė atgal į miegamąjį. Čia, – tarė, – gali deginti ir klykauti kiek panorėjusi.

      – Per dešimt metų daug kas pasikeitė, – šįkart tarė jis.

      – Daug kas. Bet kai kurie dalykai išliko.

      Sustojęs prie šviesoforo Rikas atsirėmė dilbiu į vairą ir pasilenkęs atidžiai nužvelgė jos profilį. Plaukai buvo surišti ant sprando, makiažas subtilus, papuošalai kuklūs, suknelė neužkabinanti akies ir patraukli nebent tuo, kad ilgumo virš kelių. Asketiška išvaizda ne tik kad nesumenkino Kim grožio, bet dar labiau traukė žvilgsnį prie veido. Toks priešybių derinys kaip Kim Blekstoun – ugnis ir ledas, jėga ir pažeidžiamumas, geidulingos lūpos ir rūsčios akys – negalėjo nepatraukti dėmesio.

      – Kas nepasikeitė? – švelniai paklausė.

      Manė, kad ji neatsakys, bet staiga Kim pasuko į sėdynės atlošą atremtą galvą ir jis viską perskaitė jos akyse, tą akimirką nuo geismo net oras spragsėjo. Tai nepasikeitė.

      Nuo tos akimirkos, kai grįžo dvejus metus pasimokiusi pas deimantų meistrą Antverpene, trykšdama aistringu nekantrumu užkariauti Janderos retų spalvotųjų deimantų rinką, Kimberli užvaldė jo pojūčius deginančiu geismu. Septynias su puse savaitės neprisileido artyn, lyg botagėliu plakdama aštriu liežuvėliu.

      Ir dar kai kas nepasikeitė. Toks pats nepasitikėjimas, tie patys gynybos mechanizmai, ta pati panieka įspraudė ją į blyškią nepastebimą suknelę, o ne į žavingą apdarą, apie kurį pasakojo Sonia.

      Užsidegė žalias šviesoforo signalas ir Rikas paleido mazeratį. Švelnus variklio gausmas atsiliepė jo papilvėje. Jeigu Kim negąsdintų nė kiek nesusilpnėjusi trauka tarp jųdviejų, ji nebūtų apsistačiusi gynybinėmis sienomis. Žaibu trenkė mintis, kad kaip tik dėl to ji iš visų jėgų stengiasi laikyti jį kuo toliau nuo savęs. Mėgina užsmaugti savo pačios troškimus.

      Aną kartą jis suteikė jai pakankamai laiko ir erdės, o pats su malonumu priėmė iššūkį ir nekantriai stengėsi pasiekti tikslą. Šįkart statymai aukštesni. Jam tai nebe žaidimas, o gyvenimo ar mirties klausimas.

      Akies krašteliu Rikas pastebėjo, kaip Kim kilstelėjo smakrą. Pirmas gynybos mechanizmas. Ženklas, kad ji tuoj prabils – prasidės žodžių mūšis. Giliai širdyje Rikas nekantriai nusišypsojo. Nagi, mažyle, pirmyn! Aš pasiruošęs.

      – Gal ir neišmokau virti, – pareiškė Kim, grįžusi prie savo ankstesnio pokalbio apie pagalbą virtuvėje, – bet daug kas manyje pasikeitė.

      – Kas?

      – Tapau atsargesnė. Nesprendžiu spontaniškai. Gerai apsvarstau, kad galėčiau priimti protingą sprendimą.

      Pavyzdžiui, dėl posto Blekstounų kompanijos valdyboje. Aišku, ji norėjo pakreipti pokalbį šia linkme, todėl ir nutilo rinkdama žodžius. Labai gaila, kad be reikalo švaisto laiką, nes jis dar nepasiruošęs šiam pokalbiui. Iki jų kelionės tikslo dar penkios minutės, vadinasi, gresia neišvengiami trukdžiai. Ilgą, rimtą ir greičiausiai karštą pokalbį teks atidėti vėlesniam laikui, todėl Perinis nukreipė pokalbį kitur.

      – Pavyzdžiui, kad verčiau jau vilktis šią suknelę… – jis perliejo Kim žvilgsniu, tada vėl įsispoksojo į kelią, – o ne naująją?

      – Atleisk, nesupratau?

      – Juk šiandien Double Bay nusipirkai naują suknelę.

      – Ak ta Sonia, – priekaištingai palingavo galva Kim. – Negaliu patikėti, kad papasakojo apie suknelę!

      – Jos pasakojimas buvo labai paviršutiniškas. Galėtum užpildyti spragas.

      – Nori išgirsti, kaip vaikščiojome po parduotuves? – Nepatiklus Kim žvilgsnis buvo neįkainojamas ir Rikas vos sulaikė šypseną.

      – Norėčiau, kad papasakotum apie savo naująją suknelę ir išdėstytum priežastis, kodėl nutarei jos nesivilkti. – Jis vėl nužvelgė ją tingiu žvilgsniu. – Gal buvo per trumpa? Prašmatni? Pernelyg atvira?

      – Išvardijai viską, – akimirksniu atsakė Kim.

      – Tada nekantrauju pamatyti tave ją vilkinčią, – sumurmėjo Rikas.

      – Abejoju, ar pavyks.

      – Vilčių žlugdytoja.

      Šypsena ėmė kutenti lūpų kampučius, Kim greitai nusisuko ir įsispoksojo pro langą, lyg staiga būtų kažkuo susidomėjusi. Ir tą pačią akimirką Rikas pastebėjo, kad apsimestinis jos susidomėjimas virto visiškai tikru. Kim įsitempė kaip styga ir staigiai atsisuko.

      – Kur mane veži?

      – Pas save. Ar kas nors negerai?

      – Kvietei vakarienės. Pamaniau, kad į restoraną.

      – Jei labai nori, galiu užsakyti staliuką Aisberge, – švelniai atsakė jis. – Bet nepažadu, kad ten galėsime netrukdomi pasikalbėti ir kad rytoj neatsidursi pirmuose laikraščių puslapiuose.

      Kurį laiką jos veide šmėžavo dvejonė.

      – Tai būtų ne taip jau blogai, – mąstė jis. – Žiniasklaida griebtųsi naujos temos, paliktų ramybėje Hovardą ir Marisą.

      Parodęs posūkį jis pasuko į kelkraštį ir sustabdęs automobilį išsitraukė mobilųjį telefoną.

      – Galiu paskambinti ir užsakyti staliuką, jei tau nieko, kad būsi pastebėta vakarieniaujanti su manimi. Arba, kaip buvau sumanęs, galime pavalgyti pas mane ir vienudu pasikalbėti apie reikalus, nesibaimindami, jog mums gali sutrukdyti. Tau spręsti, Kim. Ką darysime?

      ŠEŠTAS SKYRIUS

      Po galais, Perinis darosi pernelyg gudrus! Tyliai niršdama Kimberli pasirinko privatumą, kaip jis ir tikėjosi. Šis jųdviejų susitikimas dalykinis, bet jei bandys vėl erzinti, kaip erzino dėl suknelės arba ką tik dėl restorano, nesusilaikiusi paleis jam ką nors į galvą. Nors visai nenorėtų atsidurti laikraščių puslapiuose, – ačiū, nereikia.

      Ir vis dėlto labai nejaukiai jautėsi grįždama į namus, kuriuose juodu drauge praleido tiek naktų ir savaitgalių, kol susitikinėjo, ir dramų kupiną dešimt dienų trukusią santuoką. Dienomis jie ranka rankon dirbo profesionaliai tramdydami

Скачать книгу