LITMIR.BIZ

      Ak, kokie skausmingi žodžiai. Flora tvirtai suspaudė taurės kojelę. Tai Aleksą sudomino ne jos talentas, o neužimtumas?

      Gal metas pamiršti išdidumą. Toks darbas tikrai padėtų Florai kopti karjeros laiptais. Smalsaudama ji palinko į priekį.

      – Ko iš manęs reikėtų? Nori, kad peržiūrėčiau tavo planus ir elektroniniu paštu atsiųsčiau savo pasiūlymus?

      Mažas Floros kambariukas, kuriame vos tilpo medžiagos, siuvimo mašina ir molbertas, neįkvėpė kurti, tačiau ji susidoros. O gal galėtų savaitę anksčiau, nei ketino, grįžti pas tėvus ir dirbti jų namuose? Ten bent būtų šilta ir nereikėtų sukti galvos dėl maisto, tačiau stigtų tylos, ramybės ir privatumo.

      – Elektroniniu paštu? Ne, su manimi keliausi į Austriją. Tik taip perprasi užsakovų norus. – Aleksas ryžtingai pažvelgė į pašnekovę. – Reikės vykdyti jų nurodymus, Flora. Negalėsi įgyvendinti keistų savo sumanymų.

      Keistų sumanymų? Savo malonumui kurti jos dizainai buvo kiek egzotiški, bet tai nereiškia, kad tokie bus ir profesionalūs darbai. Flora gebėjo nepainioti laisvalaikio kūrybos ir klientų užgaidų. Ji prisimerkė.

      – Suprantama, juk aš profesionalė.

      Aleksas žvilgtelėjo į Florą ir linktelėjo.

      – Puiku. Apie savo planus papasakosiu, kol skrisime į Insbruką.

      Tik dabar Flora suvokė, ką sakė Aleksas. Kelionė į užsienį. Paskutinį kartą lėktuvu Flora skrido dar prieš atleidžiama iš darbo.

      – Jau rytoj? Bet man dar savaitę reikia padirbėti laikiname darbe.

      – Ar negali į jį neiti?

      – Gal ir galiu. Tik darbdaviai nebus patenkinti.

      – Juk tai laikino įdarbinimo įmonė. Jie tikrai ras, kuo tave pakeisti.

      – Taip. Žinoma, – Flora nudžiugo. Nebeteks kęsti kelionių metro ir slegiančio biuro. Ne, kitą savaitę ji leis nuostabiame viešbutyje. Daugiau jokių lentelių, garso įrašų šifravimo ar bandymo atsikratyti įkyriais pardavėjais. Nuo šiol ji galės kurti. – Gaila, kad skrisime ne į Balį. Mielai pasimėgaučiau saule vidury žiemos. – Flora sudrebėjo, nors perpildytame bare ir buvo tvanku. Paskutines atostogas ji praleido kaime Kornvalyje. Tinklalapyje viskas buvo pavaizduota patraukliai – ten buvo aprašyti auksiniai paplūdimiai ir nuostabus kraštovaizdis. Realybėje teko patirti smarkias audras ir liūtis. Flora nuo to laiko taip ir neatšilo.

      Aleksas pastatė ant stalo bokalą.

      – Tai nebus atostogos, Flora.

      – Žinau, – ji palinko į priekį ir palietė Aleksui ranką. – Tik erzinu. Dėl tokios galimybės keliaučiau ir į Antarktidą. Ką turiu padaryti?

      Šilti ir tvirti Alekso pirštai palietė Florai ranką. Nuo šio prisilietimo jos širdis skausmingai suplakė.

      – Rytoj anksti ryte būk pasiruošusi. Pasiimk drabužių, tinkamų vaikščioti po sniegą ir dalyvauti keliuose prabangiuose renginiuose. Na, juk žinai, ką turiu omenyje.

      Ne, ji nežinojo. Pastaruoju metu Flora nevaikščiojo į prabangius renginius, tačiau neišsidavė.

      – Drabužiai turi būti šilti, bet puošnūs. Supratau. – Grupelė prie baro užtraukė dar vienos visiems nusibodusios kalėdinės dainos priedainį, ir Flora kai ką prisiminė. – O kada grįšime? Mama ir tėtis lauks mūsų abiejų per Kūčias. Jie smarkiai nusivils, jei nepasirodysi. Horacijus budės ligoninėje, tad atvažiuos tik Minerva, jos tobulas sutuoktinis ir dvynukės.

      Florai burnoje apkarto ir ji nugėrė dar gurkšnį vyno, norėdama nuplauti nemalonų pojūtį. Ji turėjo omenyje, kad be Alekso neištvers Minervos ir kitų Stefordų šeimos narių draugijos.

      – Nebus Horio? – Aleksas pakėlė antakius. – Kaip gaila. Man patinka stebėti, kaip tavo mama bando supiršti jį su pažįstamomis vienišėmis. Jis toks nuostabiai nenuovokus.

      – Manau, tai tik gynybos mechanizmas. – Flora susimąsčiusi dirstelėjo į Aleksą. – Be to, turėtum džiaugtis, kad Horacijus niekada neužkimba. Jei mama neišgyventų dėl savo amžino viengungio sūnelio, imtųsi piršliauti tau.

      – Juk tu – jauniausias jos vaikas, – švelniai paprieštaravo Aleksas. – Nesisieloju dėl savęs, Flora. Tai tavęs ji griebsis po Horacijaus.

      – Nebūk juokingas. – Iš tiesų Flora nesijautė tokia užtikrinta. Iki trisdešimtmečio liko tik vieni metai, ir ji jau girdėjo nerimą keliančius raginimus susirasti vyrą, tinkamą darbą, įsigyti namą ir klausimus, kodėl ji negali būti kaip vyresnieji brolis su seserimi. – Tu priklausai mūsų šeimai. Dar geriau. Tu mūsų auksinis berniukas. Juk žinai, kad mano šeima nori tau paties geriausio.

      Aleksas Kalėdas švęsdavo su Bakingamais nuo tada, kai jo tėvas ir naujoji pamotė nusprendė šventes praleisti Sen Barto saloje, o vienuolikametį sūnų paliko namų šeimininkės globai. Per kitas Kalėdas Flora ir jos šeima nė neabejojo, kad Aleksas švęs su jais, prie židinio pakabino kalėdinę kojinę su jo vardu ir paruošė jam vietą prie stalo.

      Po penkerių metų Aleksas susikrovė krepšius ir iškeliavo iš tėvo namų visam laikui. Jis įsikūrė palėpėje, kambaryje greta Floros. Aleksas niekada nepasakojo, kodėl susipyko su tėvu, o Flora nesmalsavo.

      Pasirodo, apie kai kuriuos dalykus neklausinėja net geriausi draugai.

      – Nesikrimsk, grįšime prieš šventes. Nepraleisiu tavo tėčio Kalėdų vakarienės. Šiais metais jis pažadėjo iškepti žąsį. Internete stebėjau, kaip jis ją gamina. Niekas manęs nesulaikys.

      – Tai puiku, – Flora su palengvėjimu giliai atsiduso. Ateis toks laikas, kai Alekso draugystė su viena iš vienodų puikiai atrodančių jo merginų truks ilgiau nei šešis mėnesius, ir šventes jis praleis su jos šeima, o ne su Bakingamais. Kiekvieni metai, kai Kalėdas jie švenčia drauge, yra tikra laimė.

      Flora apgailestaudama pažvelgė

Скачать книгу