LITMIR.BIZ

Скачать книгу

kelionės: truputis eterinio aliejaus padės atsipalaiduoti, puodelis žolelių arbatos – užmigti. Ji dirbo dvidešimt keturias valandas. Jei dalyvaus šiąnakt vakarėlyje, nes taip nusprendė Esmė, reikia pailsėti.

      Niekas nekreipė į Frenkę dėmesio. Mergina neįsižeidė. Neaukšta, smulkutė, niekuo neišsiskirianti, ji įprastai likdavo nepastebėta. Kitaip nei polo aistruolės, kurias galėjai lyginti su veisliniais žirgais – tobuli dantys, liekni kūnai ir ilgos kojos. Frenkė nuo mažens kaip berniukas bėgiojo su broliais, jodinėjo ir bastėsi po ūkį laisva ir nevaržoma, kol suprato, kad būti mergaite daug smagiau. Tą dieną, kai išlėkė iš arklidžių paskui brolius ir susidūrė su Roku Hermida.

      Tos akimirkos ji nepamirš.

      Pasukusi už kampo Frenkė išvydo tą vyrą, jis nušvito kaip saulė po griaustinio. Rokas stovėjo ir įdėmiai žiūrėjo į ją. Frenkė staigiai stabtelėjo ir įsižiopsojo į jį. Dar nebuvo mačiusi nuostabesnio, gražesnio ir grėsmingesnio vyro. Jis apžiūrinėjo ją neskubėdamas. Tada atsigręžė į Marką ir Denį ir nuėjo berdamas klausimus su stipriu anglišku akcentu. Be jokių pastangų Rokas apvertė Frenkės gyvenimą aukštyn kojomis.

      Dabar jis nepaprastai vertingų žirgų savininkas, plėtoja jų genetikos programą ir daugybę kitų verslų. Bet polas yra Roko aistra. Visi tai žino. Ir didžiulis arklių transporteris su užrašu Hermanos Hermida, stovintis anapus stadiono ir masinantis Frenkę, rodo atidų Uragano rūpinimąsi augintiniais.

      Žirgams čia nieko netrūko. Nuprausti, išdžiovinti poniai išdidūs ilsėjosi garduose. Ji vaikščiojo kvėpdama jų pasitenkinimą. Kur jos kumelaitės? Ji taip troško pamatyti tobulai treniruotus grynaveislių arklių ir Argentinos ponių mišrūnus. Žinojo, kad atpažins Ipanemos palikuones – jos kaip iš akies lupta mama. Neabejojo pajusianti su jomis ryšį.

      – Ką čia veiki? – pasigirdo balsas už nugaros.

      Frenkė tyliai sumurmėjo. Jai nudiegė paširdžius, kūnas sustingo.

      – Ar girdėjai? Klausiau, ką čia veiki?

      Žodžiai trikdė, bet ji prisivertė likti rami.

      – Tik žiūriu, – pagaliau išlemeno.

      – Atsisuk.

      Ji šito nenori – tiesiog negali.

      – Liepiau atsisukti.

      Frenkė įsielektrino nuo galvos iki kojų pirštų. Balsas, kurio negirdėjo daugybę metų, buvo toks pažįstamas, lyg būtų ką tik suniurnėjęs nepamirštamus žodžius: „Tu per jauna – nešdinkis!“

      Ponis pasuko galvą ir įsistebeilijo į ją didžiulėmis rudomis akimis. Frenkės širdis pašėlusiai tuksėjo krūtinėje. Pakirto kojas, bet iš kažkur radosi kibirkštėlė stiprybės. Rokas gal ir įspūdingiausias vyras, kokį kada nors pažinojo, tačiau ji suaugusi moteris – ne mergiotė. Ir nesileis vėl apviliama.

      Frenkė atsigręžė, kilstelėjo smakrą ir drąsiai pažiūrėjo į Roką.

      Verdamas ją skvarbiu žvilgsniu vyras žengė artyn. Frenkė nejučiomis pasitraukė.

      – Žinojau, kad tai tu.

      Frenkė nukreipė akis – tylus Roko niurnėjimas apraizgė ją kaip voratinklis.

      Jis vis dar buvo su sportine apranga, veidas įraudęs ir suprakaitavęs, plaukai susitaršę ir išsidraikę. Budrus, veržlus, vyriškas. Aišku, nelengva atsispirti tokio vyro žavesiui, bet Frenkė pasiryžo neprarasti orumo.

      – Atvykau pamatyti Ipanemos palikuonių.

      Negarsūs jos žodžiai išsisklaidė puikiai kondicionuojamame ore. Kitas ponis treptelėjo koja ir pasuko galvą.

      – Atvykai pamatyti manęs.

      Pasipiktinusi Frenkė išplėtė akis ir vos nepaspringo.

      – Juokauji?

      Jis atsitraukė, pakreipė galvą, lyg Frenkė būtų turguje parduodama kumelė, o jis svarstytų, ar ją įsigyti.

      Rokas kilstelėjo antakį ir vos vos papurtė galvą.

      – Ne.

      Jis buvo bjaurus, arogantiškas, jo ego pranoko jį patį.

      – Klausyk, galvok, ką nori. Ir atsiprašau, kad nepaprašiau leidimo ateiti į labdaros rungtynes. Bet nejaugi iš tiesų manai, kad atvykau pamatyti tavęs? Patenkinau šį norą, kai buvau šešiolikos.

      Roko akyse šmėstelėjo kažkas pavojingo, nuodėmingo ir nuostabaus – jis žengė dar arčiau. Jo stiprūs, šilti pirštai nusileido jai ant peties. Rokas neprisitraukė Frenkės. Jam nereikėjo to daryti. Ji ir taip jautėsi, lyg būtų labai arti, vos ne alpėjo.

      – Tu nepatenkinai savo noro, – Rokas kreivai šyptelėjo. – Bet norėjai.

      Juodos kaip anglys akys buvo nukreiptos tiesiai į ją, ir Frenkė žinojo, kad jeigu prasižios, ims verkšlenti. Todėl sučiaupė lūpas. Suglumins jį spoksodama ir tada, po velnių, pasipustys padus.

      Bet Rokas perdėjo šiltą ranką jai nuo peties ant kaklo.

      – Frenkė… Mažulė Frenkė.

      Jis suėmė ją už pakaušio.

      Mergina staigiai atšlijo. Jei būtų galėjusi jam šauniai atsikirsti, būtų taip ir padariusi, bet jis taip įžūliai spoksojo, kad džiaugėsi išdaužusi:

      – Aš suaugau.

      Rokas žengė dar žingsnį. Frenkė spoksojo į jo komandos emblemą, išsiuvinėtą raudonais šilkiniais siūlais: du kamuoliai, dvi lazdos, dvi raidės H. Pro marškinėlius su V iškirpte matė jo raumeningą plačią krūtinę. Matė bronzinę odą ir stiprų sprandą, tankius, aštrius barzdos šerius ir sodrias raudonas lūpas. Kreivą nosį, gilias tamsias akis, lenktus antakius. Ir jautė jį. Tikrą vyrą.

      Rokas uždėjo ranką jai ant galvos tartum dvasininkas, atliekantis apeigas.

      Frenkei šito nereikėjo.

      – Taip, aš suaugau, – ji bandė išsilaisvinti. – Paleisk mane. Noriu eiti.

      Bet jis nepaleido. Jo akys keliavo jos kūnu, kad sugertų net menkiausią smulkmeną. Frenkė nujautė, kaip yra vertinama: juodos akys per didelės veidui, nosis per plona, lūpos per siauros, smakras per smailus. Bet užuot atsitraukęs Rokas tarsi pasistiebė ir papurtė galvą – atstumas tarp jų beveik išnyko.

      – Tuojau. Kur apsistojai?

      Ji dvejojo – mintyse trumpai įsivaizdavo Roką savo jaukiame viešbučio kambaryje. Užpildantį visą erdvę. Vaizdas buvo per karštas, tad metė jį iš galvos.

      – Nesvarbu. Atvažiavau tik kelioms dienoms.

      Rokas neskubėjo trauktis. Frenkė pažiūrėjo į šoną, į tuščią taurę, kurią kažkodėl vis dar spaudė rankoje, apsidairė. Žiūrėjo bet kur, tik ne į jį.

      – Pasilik ilgėliau. Atsigriebsim.

      Viskas išblanko, liko tik jis – jo kūnas ir jo aistra. Dešimt metų Frenkė svajojo apie šią akimirką. Ji verkė, ilgėjosi ir svajojo. O dabar verčiau mirs, nei suteiks jam pasitenkinimą.

      – Už ką atsigriebsim? Neturiu noro grįžti prie senų reikalų.

      – Manai, juos baigėme? Tada? Siauroje lovoje tavo tėvo ūkyje? – Jo žodžiai skambėjo lipšniai ir paslaptingai. – Nė nenutuoki, brangioji, kaip toli būčiau norėjęs su tavimi nueiti.

      Jis sugriebė jos trumpus plaukus ir patempė. Frenkė krūptelėjo – ne iš skausmo, bet nuo išdavikiško malonumo.

      – Kaip toli norėčiau su tavimi nueiti dabar… – Jis perliejo jos veidą alkanu žvilgsniu. Frenkė suvirpėjo.

      – Nė nesvajok, – sušnypštė.

      Rokas

Скачать книгу