LITMIR.BIZ

Скачать книгу

ir Kolino užsispyrimas, ji nebūtų sutikusi. Dabar jis jau supranta, kodėl sužadėtinė taip dvejojo, bet Lilė akivaizdžiai nepaiso tradicijų.

      To Kolinas nesuvokė. Jų tėvai buvo tradicijų besilaikantys žmonės. Galima pasakyti – senamadiški. Kai jie žuvo per automobilio avariją, Kolinas stengėsi išsaugoti tradicijas dėl Lilės. Negalėjo įsivaizduoti, kaip užauginti mažąją sesutę, juk pačiam tuomet buvo vos devyniolika, tačiau labai stengėsi dėl tėvų atminimo.

      Lilė galvos nesuko. Jai praeitis tebuvo praeitis, ir ji neketino be reikalo jaudintis dėl tokių niekų. Vestuvės pagal etiketo reikalavimus buvo pakliuvusios į kvailų tradicijų, kurios Lilei nieko nereiškė, sąrašą. Bet Kolinui vestuvės atrodė svarbios, todėl sesuo nusileido.

      Kolinas išgirdo, kaip kažkuriame koridoriuje atsidaro durys, ir akis į akį susidūrė su Natalija Šarp. Ji stabtelėjo arkoje, vedančioje į vestibiulį, ir prispaudė planšetę prie pilkos šilkinės palaidinės. Net paauglystėje Natalija buvo klasikinio grožio. Kreminė oda ir aukšti skruostikauliai traukdavo Kolino dėmesį dar tada, kai mergina tebenešiojo kabes. Jis užgniaužė bet kokį susidomėjimą mažosios sesutės drauge, bet visuomet žinojo, kad užaugusi ji bus nuostabi moteris. Vakarėlyje Kolino spėlionės pasitvirtino. Dar geriau – Natalija žiūrėjo į jį ir atvirai gundomai šypsojosi, o to Kolinas tikrai nesitikėjo. Jie jau nebe vaikai, bet atsirado kitų kliūčių, todėl Kolinas negalėjo priimti jos pasiūlymo. Žinoma, jis dėl to labai nusiminė.

      Šiandien Natalijos žvilgsnis buvo visai kitoks nei tą vakarą. Rožinės lūpos suspaustos, kaktą vagojo raukšlė. Bet moteris giliai įkvėpė ir nusikratė nerimo. Ji stengėsi paslėpti jausmus po profesionalumo kauke, tačiau Kolinas suprato, kad neapsidžiaugė jį pamačiusi.

      – Kolinai? Nesitikėjau šiandien tave pamatyti. Ar kas nors nutiko Lilei?

      – Lilei nutinka daug kas, – atsakė jis, – bet ne tai, ko galėtum tikėtis. Viskas jai gerai. Tiesiog nesidomi vestuvių detalėmis.

      Natalija permetė į uodegėlę surištus plaukus per petį ir suraukė nosį.

      – Ką turi omenyje?

      – Ji man išaiškino, kad tai mano šou ir aš galįs planuoti, kaip tinkamas. Todėl atėjau, – pridūrė skėstelėjęs rankomis.

      Jis matė, kaip Natalija apmąsto naujienas. Lilė jos neperspėjo, bet kodėl turėtų? Natalija abejojo, ar draugė žinojo apie jos ir Kolino susitikimą sužadėtuvių vakarėlyje. Lilė nesvarsto, kaip jos sprendimai paveiks kitus žmones.

      – Suprantu, kad situacija neįprasta, bet juk žinai – mano sesuo irgi neeilinė.

      Natalija tarsi išniro iš rūko. Ji linktelėjo ir ištiesė ranką.

      – Žinoma. Eime į mano kabinetą, aptarsime detales.

      Kolinas nusekė iš paskos gėrėdamasis, kaip dailiai jos kelnės prigludusios prie klubų ir užpakaliuko. Natalija avėjo aukštakulnius, kurie dar padailino figūrą. Kaip gaila, kad ji eina įsitempusi lyg robotas. Kolinas apsidžiaugtų, jei klubai bent truputį siūbuotų, bet suprato, kad Natalija per daug susierzinusi. Ji ir karštakošė Kolino sesutė visada buvo ryškus kontrastas: jokių beprasmybių, praktiška, rimta. Visuomet ėjo tarsi į mūšį, nors tai tebuvo koridorius.

      Po jų pokalbio sužadėtuvių vakarėlyje Kolinas ėmė svarstyti, ar Natalija slepia laisvesnę, juslingąją pusę, kurios jis dar neturėjo malonumo pažinti. Liko tik įsivaizduoti, kokia ji galėtų būti, jei paleistų plaukus, išgertų taurę vyno ir bent kartą atsipalaiduotų.

      Nujautė, kad vakarėlyje priėmęs jos pasiūlymą visa tai būtų sužinojęs.

      Deja, tai įsijungiantys, tai išsijungiantys jo santykiai su Reičele tą vakarą buvo įjungti. Kad ir kaip norėdamas Kolinas negalėjo leisti laiko vienas su Natalija. Nors santykiai ir labai permainingi, jis – ne apgavikas. Ypač po skyrybų su Peme.

      Supratęs, kad Natalija jį traukia kur kas labiau nei moteris, su kuria susitikinėja, Kolinas išsiskyrė su Reičele. Tikėjosi, kad būdamas laisvas turės antrą progą suartėti su Natalija. Dabar ji pasitiko jį priešiškai, bet tikėtina, kad laikui bėgant pasiduos jo žavesiui.

      Kolinas nuėjo paskui Nataliją į jos kabinetą ir atsisėdo. Kabinetas buvo ne tik gražiai dekoruotas, bet ir nepaprastai tvarkingas. Kolinas neabejojo, kad kiekvienas niekutis, kiekvienas segtuvas čia turi savo vietą.

      – Ar atnešti ko nors atsigerti? Turime vandens buteliukais, keleto rūšių sulčių, imbierinio alaus.

      Netikėtas pasiūlymas.

      – O imbierinis alus kam?

      – Kartais pamačius apytikrę vestuvių sąmatą nuotakų tėvams pasidaro bloga.

      Kolinas nusikvatojo.

      – Vanduo puikiai tiktų. Aš dėl sąskaitos ne taip smarkiai jaudinuosi.

      Natalija atsistojo, iš nerūdijančiojo plieninio šaldytuvėlio, įtaisyto lentynoje, ištraukė du buteliukus vandens.

      – Kad jau užsiminei, kokia vestuvių biudžeto suma tave tenkintų? – paklausė tiesdama buteliuką.

      Imant vandenį Kolino pirštai susilietė su jos. Blykstelėjo kibirkštis, oda sudilgsėjo lyg nuo adatų. Kolinas delne sugniaužė ledo šaltumo buteliuką, kad prislopintų pojūtį, ir pabandė susikaupęs toliau kalbėtis, o ne sukti galvą, kodėl nekaltai prisilietus Natalijos pirštams taip sureagavo.

      – Kaip jau sakiau, dėl to nesijaudinu. Mano kraštovaizdžio tvarkymo kompanija tapo labai pelninga ir noriu, kad vestuvės būtų tokios, kokias Lilei būtų surengę tėvai. Nemanau, kad mums reikia kokių juokingų niekų, tokių kaip ledų baras su martinio rogutėmis, bet aš už visus maisto ir dekoro pasiūlymus. Daili salė, puikios gėlės, geras maistas, tortas, muzika. Maždaug toks pagrindas.

      Padavusi vandenį Natalija liko stovėti šalia jo kėdės, ir Kolinas pamanė, kad prisilietimas ir ją paveikė. Jo klausydamasi ji linktelėjo ir atsisėdo. Pasiėmusi planšetę ėmė kruopščiai užsirašinėti.

      – Kiek tikitės svečių? Lilė man pateikė elektroninių adresų sąrašą, bet neturime galutinio skaičiaus.

      – Gal apie pusantro šimto žmonių. Turime daug giminaičių, tėvų draugų, kurie tikrai dalyvaus, bet labai daug Frenkio artimųjų gyvena toli.

      Kolinas stebėjo, kaip Natalija paskubomis spausdina ekrane.

      – Kalbėdama su Lile pasiūliau žiemos pasakos temą ir jai, rodos, patiko. Ar pritari?

      – Ko tik ji panorės.

      Jis nė iš tolo nenumanė, kaip turėtų atrodyti vestuvės žiemos pasakos tema. Baltos, ko gero. Gal su keliomis snaigėmis ar panašiai. Kalėdų Senis prie įėjimo?

      – Ar turite dar kokių nors pageidavimų? Labiau norėtumėte didžėjaus ar grupės?

      Į tą klausimą jis žinojo, ką atsakyti.

      – Tiesą sakant, norėčiau styginių kvarteto. Mūsų motina grojo violončele, manau, būtų gražu ją pagerbti. Bent jau per ceremoniją. O per priėmimą turbūt reikia ko nors linksmesnio, kad Lilė su draugėmis galėtų pašokti ir pasilinksminti.

      – Gal svingo grupę? Yra vietinių atlikėjų, kurių paslaugomis naudojomės jau kelis kartus.

      – Tiktų. Prieš kelias savaites ji minėjo ėjusi į svingo klubą pašokti.

      Natalija linktelėjo ir pagaliau padėjo planšetę.

      – Paprašysiu Amelijos suruošti keletą meniu ir torto dizaino variantų. Greta paruoš stalovaizdį, kad galėtumėte pasirinkti. Pasikalbėsiu su mūsų gėlių tiekėja, pažiūrėsime, ką ji pasiūlys žiemos pasakos tema. Sudėliojusios kelis vestuvių motyvų variantus vėl pakviesime jus peržiūrėti ir

Скачать книгу