Svajonių vestuvės - Andrea Laurence Svajonių romanai

Скачать книгу

ir pripratusi būti liaupsinama.

      Jiedu iš pažiūros nebuvo tinkama pora, bet Janas vis dažniau pagalvodavo, kad meilė ir su ja susiję spąstai, šiaip ar taip, tik mitas. Vedybinis gyvenimas reikalavo triūso. Gal jų atvejis ne pats geriausias, bet Misė laukiasi jo vaiko, ir jiedu netrukus susituoks.

      Jis nutarė kuo geriau išnaudoti šias sudėtingas aplinkybes. Romantiškas savaitgalis turėjo pakurstyti jų meilės laužą. Šiaip ar taip, Misės geidė daug vyrų. Jos kūnas nuostabus, o temperamentingas balsas pastaraisiais metais nuolat skambėjo radijo laidų Top 40. Ji buvo ir Jano įrašų studijos žvaigždė.

      Buvo, bent jau iki šiol. Paskutinis jos įrašas sėkmės nesusilaukė, tačiau Misė dėl to nesijaudino. Dabar jai labiau už viską rūpėjo vedybos ir kūdikis. Jos vadybininkas jau susitarė, jog išskirtinė jų istorija ir vestuvių nuotraukos bus išspausdintos kažkokiame žurnale. Ceremonija netgi turėjo būti rodoma per televiziją. Tai būtų per daug žiauru, Janui ši mintis visiškai nepatiko, bet Misė turėjo verslininkės nuojautą. Užsimokėti už tokį paviešinimą jiems nepakaktų pinigų. Bet tą pačią dieną, kai buvo paskelbta apie sužadėtuves ir internete pasirodė būsimosios nuotakos nuotraukos su žiedu, paskutinė jos daina pateko į populiariausių dainų internete dešimtuką. Mise, kaip savo studijos veidu, Janas negalėjo skųstis. Bet kaip sužadėtine nebuvo patenkintas.

      Šį savaitgalį turėjo būti padarytos jų sužieduotuvių nuotraukos ir sukurtas laimingos dviejų žinomų žmonių poros įvaizdis. Paskui jiedu keletą dienų praleis kartu ir pasistengs visa tai įgyvendinti tikrovėje. Spragsinti židinio ugnis, nuostabus kraštovaizdis, karšta kakava terasoje, palindus po viena antklode… Romantišką muziką lydintis klipas turėtų virsti tikrove. Janas tikėjosi, kad taip ir įvyks.

      Tačiau dabar jis ėmė tuo abejoti. Misė tvirtino, kad sniegas atrodys labai romantiškai. Janas buvo įsitikinęs, kad šią akimirką ji taip nebemano.

      Suraukęs kaktą, jis pasuko prie laukujų durų ir pro jas išėjo į prieangį. Snigo dar stipriau, visa žolė ir kelias buvo padengti storu sniego sluoksniu. Kelio dangos išvis nesimatė. Taip pat ir ledo, kuris tikriausiai ją dengė. Pietuose dėl sniego paprastai nekildavo sunkumų. Į griovį arba nuo kalno galėjai nuslysti nebent užvažiavęs ant ledo.

      Janui žiūrint į sniegą, iš už kampo išsuko ir link jo ėmė artėti nedidelis raudonas sportinis automobilis. Jo namas buvo paskutinis šiame vingiuotame kelyje, ir kai automobilis pravažiavo pro artimiausią kaimyną, Janas suprato, kad atvyko fotografas. Jei jis sugebėjo atvažiuoti iš Našvilio tokiu oru, gal pavyks ir Misei, atvykstančiai iš Atlantos. Kad ir kaip būtų, jis dabar bent jau žinojo, kad kelias dar neuždarytas.

      Sportinis automobilis privažiavo prie pat prieangio. Janas nutarė šypsotis ir išsiviepė, tarsi eitų atsiimti apdovanojimo už mokslo nuopelnus. Jis atsargiai nulipo akmeniniais laiptais, ketindamas pasisveikinti su fotografu ir padėti jam sunešti vidun įrangą.

      Iš automobilio išlipo moteris siaurais džinsais ir dailiu megztiniu aukšta apykakle, ant kurio dar buvo užsivilkusi vilnonį švarkelį. Jos apranga, kuri tiko dėvėti Našvilyje sausio mėnesį, buvo visiškai nepritaikyta kalnams. Ji tikriausiai irgi nesitikėjo, kad ims snigti. Buvo be palto, neturėjo nei pirštinių, nei šaliko, o su naujausio modelio jos sportbačiais lipti ant ledo būtų tas pats, kas įminti į kūdikiams skirtą aliejų.

      Tačiau ji buvo bent jau su megzta kepure. Iš po jos kyšojo ilgi šviesūs plaukai. Moters akis dengė platūs akiniai nuo saulės, todėl jos veido beveik nesimatė. Vis dėlto ji jam buvo kažkur matyta.

      Moteris su trenksmu uždarė automobilio dureles ir nusiėmė akinius.

      – Sveikas, Janai.

      Tą akimirką jis atpažino jos veidą, jos balsą, viską prisiminė. Janas nutirpo. Priešais jį stovėjo Bri. Brajana Harper. Studentiška jo meilė. Ta pati, kurios jaunas vingrus kūnas ir maištinga dvasia neleisdavo jam susikaupti mokslams. Toji, kuri jį pametė sunkiausią jo gyvenimo akimirką.

      Janas nurijo gumulą gerklėje.

      – Bri? Oho. Nesitikėjau, kad tu, e… kad tu galėtum…

      Bri susiraukusi linktelėjo galva. Pamatęs, kaip ji įtempė kaklą ir pečius, jis suprato, kad ji jaučiasi taip pat nejaukiai kaip ir jis. Ji buvo įsitempusi kaip styga, ir jam, prisiminus senus laikus, kilo noras pamasažuoti jai kaklą. Bet jis nutarė nepasiduoti nostalgiškiems prisiminimams. Abejojo, ar jam prisilietus prie Bri padėtis gali pasitaisyti.

      – Nežinojai, kad tai būsiu aš?

      – Ne… Aš visas smulkmenas palikau Misei. Ji nepranešė man fotografo vardo.

      – Manau, kad man reikėjo apie tai užsiminti, – pasakė ji, – arba perspėti tave, jei iš tikrųjų nieko nežinojai, bet nutariau nekreipti į tai dėmesio. Mano bendradarbės nežino, kad kažkada mudu buvome pažįstami.

      Pažįstami. Galima pasakyti ir taip. Tariant kitais žodžiais, jie pažinojo visas vienas kito kūno kerteles. Atslūgus įtampai dėl Bri atvykimo, Janas slapta nužvelgė jam jau pažįstamo kūno iškilumus. Jų dabar buvo daugiau, bet draugaudami jie buvo tik vaikai, ką tik įžengę į paauglystę. Dabar priešais jį stovėjo suaugusi moteris.

      – Ar tau dėl to kils sunkumų? – paklausė ji. – Man – ne. Viskas vyks labai profesionaliai. Jei nori, tavo sužadėtinė net neįtars, kad mudu pažįstami.

      – Taip, šitaip būtų geriausia. – Nors Misė mėgo kartoti, kad ji praktiškai neturi varžovių, iš tikrųjų buvo labai pavydi. Apie jos išpuolius naktiniuose klubuose ir vakarėliuose rašė visi laikraščiai. Kartą ji išpešė savo įsivaizduojamos varžovės pridėtinių plaukų sruogas vien dėl to, jog ši užkalbino buvusį jos vaikiną kažkokiai reklamai skirtame renginyje Las Vegase.

      Janas nesuteikė Misei jokios dingsties pavyduliauti, bet žinojo, kaip lengvai ji užsidega. Jis nenorėjo, kad savo įtūžį Misė išlietų ant fotografės. Jiems reikėjo tų nuotraukų, kad galėtų laiku išsiųsti žurnalui. Vietoj Bri išsikviesti kokį kitą fotografą jau per vėlu.

      Beje, jis ar ji nebūtų sugebėję įveikti kelio per kalnus. Dabar snigo dar smarkiau.

      – Gal suneškime tavo daiktus į vidų, – pasiūlė jis.

      Bri pritariamai linktelėjo galva. Ji pasisuko, norėdama nueiti prie bagažinės, ir paslydo ant grindinio. Išplėtusi akis skėstelėjo rankomis, stengdamasi už ko nors nusitverti, kad nepargriūtų, ir jai pavyko, bet tik dėl greitos Jano reakcijos. Prišokęs prie Bri, jis sugriebė ją už liemens ir tvirtai prispaudė prie savęs.

      Tą pačią akimirką Janas suprato, kad padarė klaidą. Bri prigludo prie jo visu kūnu. Nuo jos sklido tas pats jos mėgstamo kūno kremo kvapas, sumišęs su įprastinio vaikiško šampūno aromatu. Atpažįstamiems kvapams pasiekus Jano šnerves, jis prisiminė karštas naktis bendrabučio kambaryje ir ant užpakalinės automobilio sėdynės. Jo kūnas įsitempė, ir jis, nors buvo šalta, užkaito vien dėl to, kad stovėjo šalia Bri.

      Ji spaudėsi prie jo iš šalčio ir susijaudinimo nuraudusiais skruostais. Tą akimirką, kai ji pažvelgė į jį vaikiškai mėlynomis akimis, tarp jų perbėgo lyg kokia elektros kibirkštis. Taip būdavo visada. Po sueities nepraėjus nė minutei, jis vėl imdavo jos geisti. Anuomet jis neįsivaizdavo, kad galėtų gyventi be šios merginos.

      Atplėšęs žvilgsnį nuo mėlynųjų akių, jis pasižiūrėjo į rausvas putlias jos lūpas. Tapo dar blogiau. Jos lūpos buvo tokios pat švelnios ir geidulingos kaip studijų laikais. Bučiuodamas Bri jis patirdavo didžiausią pasaulyje palaimą. Netekti tos galimybės jam buvo taip pat sunku, kaip ir atsisveikinti su muzika.

      Pastaroji mintis privertė Janą grįžti į tikrovę. Įsitikinęs, kad Bri kojomis tvirtai remiasi į žemę, jis paleido ją iš glėbio, kol nepadarė kokios nors kvailystės, pavyzdžiui, jos nepabučiavo. Bri nusitvėrė savo automobilio veidrodėlio

Скачать книгу