LITMIR.BIZ

Скачать книгу

reikš? Antuanas buvo visa Alisandros šeima, bet jie negalės apsimetinėti amžinai. Juk anksčiau ar vėliau ji norės sukurti šeimą. Apsimetinėjant broliu tikimybė rasti savęs vertą partnerį vis mažėjo. Gal jau ir dabar per vėlu. Praėjusį pavasarį Etjenas Defaržas ilgiau neiškentęs vedė kitą. Visos viltys, kurias į jį dėjo Alisandra, žlugo.

      Bet mintis apie tolimą ateitį, jei tik ji ateis, teks nuslopinti. Rytojui jos neturėjo jokios įtakos. Dabar svarbiausias buvo anglas. Alisandra nusisuko nuo akučių sienoje ir nustūmusi visas liūdnas mintis šalin susitelkė į varžovą. Jai prieš akis stojo šokantis anglas ilgomis kojomis, plačiais pečiais ir bučiniams sukurtomis lūpomis. Rytoj, – tyliai pagalvojo ji. – Jūs, sere, sutiksite savęs vertą priešininką.

      ~3~

      – En garde!9 – sušuko Džulijanas Anžu ir atsitraukęs nuo fechtuotojų žengė į šalį. Havilandas užėmė poziciją ir atsisuko į priešininką, kaukėtą ir nebylų Antuaną Leodegransą. Leodegransas jam pagarbiai nusilenkė, bet toliau visas bendravimas vyko tarpininkaujant Anžu. Kaukėtas ir nebylus Leodegransas atrodė nežemiškas ir netikras.

      Pagal taisykles Leodegransas atliko pirmąją attaque10. Havilandas suprato, kad šis susirėmimas daugiau treniruotė nei varžybos. Niekas neskaičiuos taškų. Leodegransas tik norėjo pats įsitikinti anglo gebėjimais ir jų įvairove. Tiesą sakant, ir Havilandas nekantravo susipažinti su Leodegranso technika. Ne visiems buvo suteikta privilegija iš arti stebėti išskirtinį paryžiečio miklumą.

      Gynyba ir puolimas, balestra ir žingsnis pirmyn, battement11 ir liement12. Havilandas priešininko smūgius pasitiko be jokio vargo. Jis mėgino perprasti didįjį Leodegransą. Vyriškis buvo lieknas, visą laiką judėjo grakščiai ir elegantiškai. Puolimas iš šeštosios pozicijos atliktas tobulai, geležtė nukreipta į viršų, riešas pasuktas pirštais aukštyn. Šių judesių subtilumas jam suteikė neįtikėtino grakštumo. Havilandas per plauką išvengė Leodegranso rapyros galiuko.

      Šis vyriškis buvo greitas kaip žaibas! Atrodė, kad juda be jokių pastangų, kad vos neįveikė jo menkiausiu riešo pasukimu. Havilandas greitai pastebėjo, kad tas riešo pasukimas būdingas tik jam vienam. Panašu, kad judesys suteikė jam lankstumo valdant rapyrą. Kadangi prancūziška rapyra virš rankenos neturėjo italų mėgstamų ausyčių, buvo lengviau tai pastebėti. Delnas tvirtai laikė rankeną ir Leodegransas pavydėtinai išnaudojo tai savo naudai.

      Pamažu treniruotė ėmė keistis. Kovotojus skiriantis atstumas įsielektrino nuo konkurencijos, tarp jų įsižiebė kova, mirtinai pavojinga chemija, labai panaši į kūnišką trauką. Leodegranso judesiai virto gundomu šokiu, pavojingu ir užburiančiu; jis smūgiavo vis greičiau ir greičiau, kol Havilandas buvo priverstas į jį sutelkti visą dėmesį.

      Treniruotė virto assaut13. Havilandas išsišiepė po savo kauke. Jam patiko varžybų jaudulys. Kovotojai judėjo ratu stebėdami vienas kitą, rankos ir rapyros visiškai ištiestos. Abu saugojo savo zoną. Leodegransas laikėsi taip, tarsi jie būtų ką tik pradėję kovą, jo rankos atrodė vis dar stiprios. Havilandas svarstė, ar prancūzas neblefuoja, – jam pačiam tuoj paskaus ranką, bet jis nedrįso jos nuleisti nė akimirkai. Žinoma, kad ir koks Leodegransas lieknas, mačo trukmė turėjo paveikti ir jį.

      Havilandas būtų norėjęs pažvelgti po kauke, slepiančia Leodegranso veidą. Ar priešininkas prakaituoja? Jis pats juto, kaip nugara ir veidu žliaugia prakaitas. Leodegransas žaibišku greičiu atliko strėlės puolimą ir privertė anglą gintis. Havilandas apsigynė didžiuodamasis savo paties greitais refleksais, tuomet greitai pats pasiruošė pereiti į puolimą, ir tą akimirką Leodegranso rapyros galiukas įsmigo jam į petį. Jis pajuto medinio antgalio spaudimą greičiau, nei spėjo pamatyti, – toks greitas buvo judesys. Havilandas minutėlę stebeilijo į rapyros antgalį netekęs žado, kol galiausiai prisiminė etiketą.

      Jis nusilenkė taip pat kaip Anžu vakar nusilenkė jam pripažindamas, kad kova buvo sąžininga ir priešininkas pranašesnis. Havilandas nenusiminė pralaimėjęs – bent jau šį kartą. Jis sutriko, kad to nenumatė. Paskutinė ataka buvo visiškai netradicinė, Leodegransas puolė vos spėjęs užbaigti gynybą. Havilandas atrėmė puolimą ir dabar buvo jo eilė pulti, bet Leodegransas nelaukė. Dabar Havilandas suprato, ką padarė Leodegransas, – jis padarė apgaulingą manevrą: atitraukė priešininko dėmesį, o tada puolė – atliko tobulą fausse attaque14. Jam nusilenkus, Leodegransas irgi mandagiai linktelėjo. Havilandas siektelėjo savo kaukės ruošdamasis ją nusiimti ir tikėdamasis, kad Leodegransas padarys tą patį, bet veltui. Jis nuėjo prie Anžu, kažką greitai ir tyliai pasakė prancūziškai, dar kartą atsisuko į priešininką, sveikindamas kilstelėjo rapyrą ir išėjo. Jo atsisveikinimas buvo toks pat neįprastas kaip ir paskutinis puolimas.

      – Bien, monsieur, bien15. Pasirodėte puikiai. Meistras Leodegransas sužavėtas, – šypsodamasis priėjo Džulijanas Anžu. Havilandas dar niekada nematė mokytojo tokio malonaus. – Jis jūsų paprašė grįžti ketvirtadienį antrai pamokai. Beje, po kelių savaičių laukia nedidelės varžybos. Meistras Leodegransas jaustųsi pagerbtas, jeigu dalyvautumėte.

      – Ar jis negalėjo man to pasakyti pats? – nemandagiai atšovė Havilandas. Tai buvo keisčiausia pamoka jo gyvenime. – Ar mes niekada nesikalbėsime? Ar jis taip ir nenusiims kaukės?

      – Žinoma ne! – priblokštas atsakė Anžu, tarsi anglas būtų pasakęs kokią kvailystę. Anžu tyliai, su prancūzišku akcentu sušnabždėjo: – Viskas dėl to nelaimingo atsitikimo, monsieur. Jūs esate pašalinis, tad galbūt nežinote. Randai labai baisūs, jie blaško priešininko dėmesį. Jis nenusiima kaukės iš pagarbos jums, monsieur, ir visiems kitiems mokiniams. – Anžu šyptelėjo. – Mes, prancūzai, gal ir per daug pasiduodame tuštybei, bet labai vertiname grožį. Grožis yra visas prancūzo gyvenimas. Niekada nenorėtume demonstruoti nieko bjauraus, – tarė mokytojas ir pakreipęs galvą pridūrė: – Jusqu’à demain, monsieur.16

      Havilandas purtydamas galvą stebėjo, kaip Anžu išėjo. Su prancūzais viena bėda – jie net ir atsakydami į klausimą nepateikia atsakymo.

      – Su juo bus bėdų.

      Pakėlusi akis Alisandra pamatė, kaip Džulijanas įsmuko pas ją ir Antuaną į stebėjimo kambarį.

      – Nemanau, aš su juo susitvarkysiu. Šiandien tai įrodžiau, – atsakė ji išlaisvindama plaukus iš smeigtukų, kol apsimetė Antuanu Leodegransu. Dabar jie laisvai krito ant pečių. Taip daug geriau. Alisandra pamankštino rankas, kad per varžybas įsitempę raumenys atsipalaiduotų. Ji anglą įveikė, bet tam prireikė daug jėgų ir įgūdžių.

      – Ne dėl to, – tarė Džulijanas ir įdėmiai ją nužvelgęs atsisuko į Antuaną. – Mūsų ponas Nortas klausinėja visokių dalykų. Kodėl negali su tavimi susitikti? Kodėl nenusiimi kaukės? Kodėl su juo nekalbi?

      – Bet tu puikiausiai jam atsakei, – pastebėjo Antuanas rodydamas į skylutes, pro kurias stebėjo visą pamoką. – Viską mačiau. Jis suprato.

      – Bet jis su tuo nesusitaikys, – griežtai atsakė Džulijanas. – Jis klausinėja po treniruočių klube susirinkusių vyrų ir pagrindinėje salėje. Jis kalbasi su visais ir visi jam atsako.

      – Tegu kalbasi. Niekas negali nieko jam papasakoti, – visiškai ramiai atsakė Antuanas.

      Alisandra priėjo iš nugaros ir atsistojo prie brolio krėslo. Ji žinojo, kad šis veiksmas Džulijaną suerzins, kad be žodžių primins jam, jog jiedu

Скачать книгу