ТОП просматриваемых книг сайта:
.
Читать онлайн.
Senasis tarnas linktelėjo ir paskui liokajus užkopė laiptais į viršų.
Pradėjo rodytis ir kiti tarnai sunerimusiais veidais. Lorena grįžtelėjo į vyresnįjį liokajų.
– Papasakok jiems, Diksonai. Pasistenk, kad visi tarnai sužinotų ir visi išlaikytų ramybę.
Iš kito aukšto pasirodė dar vienas naktiniais drabužiais ir chalatu apsivilkęs vyras.
– Ponia? – jis klausiamai sužiuro į Loreną.
Ji uždėjo delną jam ant rankos.
– Pone Filkinsai, jo nebėra. Nukrito lauke nuo laiptų.
Vyro veidas persikreipė, bet jis greitai suėmė save į rankas.
– Ar galiu jums kuo nors pasitarnauti?
Ji akimirką žvelgė tuščiu žvilgsniu, paskui pasakė:
– Paklauskite Diksono, ar jam jūsų nereikia. Be to, gal būtumėte malonus ir surastumėte ponią Bun? Tegu ji atneša mums arbatos į svetainę.
– Kuo skubiausiai taip ir padarysiu, – atsakė jai vyras.
Lorena pasisuko į Delą.
– Eime, galėsime ten prisėsti.
Jis nusekė paskui ją į patogią svetainę pirmame aukšte, kurios sienos buvo išklijuotos linksmai nuteikiančiais geltonais tapetais su paukšteliais ir gėlėmis. Šviesi aplinka kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo Delo širdyje kunkuliuojančių jausmų. Lordas Tinmoras negyvas, ir nors Delas niekuo neprisidėjo prie šių namų šeimininko griuvimo, jei nebūtų įėjęs į namus, to nebūtų nutikę.
– Prašom sėstis, Delai.
Jis pasidėjo skrybėlę ant staliuko, nusitraukė pirštines ir nusivilko paltą. Lorena prisėdo ant aukso spalvos brokatu aptrauktos sofos. Delas – ant tokio paties krėslo.
– Ponas Filkinsas yra lordo Tinmoro sekretorius, – paaiškino ji. – Labai malonu, kad jis padarė, ko prašomas. Jis ne tarnas.
Ne, sekretorius būsiąs viena iš tų nelaimingų sielų, kurios nepriskiriamos nei tarnams, nei šeimos nariams, kaip guvernantės ir mokytojai.
Lorena nusuko žvilgsnį.
– Jis vienintelis, kuriam bent kiek patinku.
Jos žodžiai sugrąžino Delą iš savų rūpesčių.
– Vienintelis?
Moteris blausiai šyptelėjo.
– Tarnai labai prisirišę prie lordo Tinmoro. – Ji laiku susizgribo ir pasitaisė: – Buvo prisirišę. Žinoma, jis nerodydavo jiems šiltų jausmų, tačiau mokėjo gerus atlyginimus, ir dauguma čia dirbo ilgiau, negu tu ar aš gyvename šiame pasaulyje. Tikriausiai… jie laikė mane…
svetima.
Delas buvo girdėjęs aukštuomenės narius vadinant ją turtingų jaunikių medžiotoja. Kaip neteisinga, juk ji ištekėjo nesavanaudiškų paskatų vedama. Be to, brangiai už tai sumokėjo. Vyras ją nuolat žemino arba išvis į ją nekreipdavo dėmesio. Pasirodo, dar ir tarnai ja piktinasi?
Kokia vieniša ji turėjo jaustis.
Lorena grąžė rankas.
– Aš… nežinau, ką turėčiau daryti. Jaučiuosi taip, lyg turėčiau kažką daryti.
– Jeigu tau reikia išeiti, nesivaržyk. Neprivalai būti su manimi, – nuramino ją Delas. – Man čia visai patogu.
– Ne, – Lorena prispaudė pirštus prie smilkinių. – Reikėjo pasakyti, kad tau paruoštų miegamąjį. Nepagalvojau.
– Nereikia. Nenoriu būti jums našta, – Delas patylėjo. – Ypač dėl to, kad tai nutiko per mane.
Lorena išbalo.
– Ne. Per mane. Nes aš jam nepaklusau.
Delas vėl pajuto įsiplieskiant pyktį Tinmorui.
– Jis neleido tau Kalėdų dieną aplankyti seserų. Labai negražus poelgis!
– Bet vis tiek… – Lorena nutilo.
Kas dabar bus su ja? Ar Tinmoras ja pasirūpino? Ar nusprendė, kad apsieis, kaip kad nekreipė dėmesio į jos kitus poreikius?
Tinmoro mesti kaltinimai nepataisys reikalų. Be abejonės, dėl tokios vyro mirties apie ją pasklis dar daugiau apkalbų. Dievas žino, ji to nenusipelnė. Ar kas nors patikės, kad jiedu su Lorena buvo meilužiai? Dar blogiau – kad Delas kaltas dėl Tinmoro mirties?
Ir jie nebūtų visiškai neteisūs. Jis prie to prisidėjo.
Lorena pakilo nuo sofos ir pradėjo vaikštinėti po kambarį. Delas irgi atsistojo.
– Kažin… gal man derėjo likti su juo? – Jos balsas pakilo ir vėl pritilo. – Nežinau, ko iš manęs tikimasi.
– O ką nori daryti? – paklausė jis. – Jeigu nori būti su vyru, tegu mano buvimas čia tau netrukdo.
Su skausmu akyse Lorena žvilgtelėjo į jį, bet ir vėl nusisukusi nuėjo prie marmuru aptaisyto židinio, įmantriai išraižyto lapeliais ir gėlėmis.
Delas kentėjo matydamas ją tokią sutrikusią. Reikėtų kaip nors ją nuraminti, numaldyti jos skausmą, bet kaip?
Jis pats jį ir sukėlė.
– Apgailestauju, kad taip nutiko, Lorena, – sumurmėjo jis. – Negaliu apsakyti, kaip gailiuosi.
Ji vėl pakėlė į jį iškankintas akis.
– Apgailestauji? Tu?
Delas žingtelėjo arčiau, norėdamas ją paliesti, bet neišdrįso.
Mirtis ištiko tada, kai visi jos mažiausiai tikėjosi.
Tinmoro mirtis buvo greita, bet Delo šeimai ji ne visada buvo tokia maloninga. Jo tėvas, motina, brolis, sesuo ir keletas tarnų žuvo per gaisrą namuose Londone 1815-ųjų balandį. Nesinorėjo net galvoti apie tokios mirties keliamą siaubą ir skausmą.
Delas nusipurtė. Jei ims apie tai galvoti, panirs į depresiją ir šįkart iš jos nebepakils.
– Negalvojau, kad taip gali nutikti, – prisivertė pasakyti jis.
Lorena priglaudė kaktą prie baltos marmurinės židinio atbrailos.
– Ir aš, – sukuždėjo ji. – Man ir į galvą nešovė, kad jis galėtų pagalvoti…
Kad jie meilužiai? Kas galėtų taip pagalvoti? Jis nerodė jai nieko daugiau, tik mandagumą.
Skausmingai sudejavusi Lorena klestelėjo ant sofos ir užsidengė veidą rankomis.
Delas prisėdo šalia ir apkabino ją per pečius.
– Žinau, ką reiškia gedėti. Jeigu nori, paverk.
Ji pasisuko į jį.
– Gedėti? Gedėti?! Nieko tu nesupranti! Aš žemiausia iš žemiausių… Nejaučiu jokio sielvarto, tik palengvėjimą!
Lorena įsikniaubė jam į krūtinę, ir Delas ją apkabino, tyliai kuždėdamas raminamus žodžius.
Durys prasivėrė, ji atsišlijo nuo jo, pirštais šluostydamasi akis.
– Jūsų arbata ir konjakas, ponia, – nepritariančiu tonu pranešė liokajus.
– Padėkite ant stalo, – išspaudė ji lūžinėjančiu balsu. – Ir prašau pasakyti poniai Bun, kad paruoštų kambarį lordui Penfordui.
Liokajus padėjo padėklą ant staliuko greta sofos, nusilenkė ir netaręs nė