ТОП просматриваемых книг сайта:
.
Читать онлайн.
Jeigu būtų buvęs šalia žmonos.
– Niekas su niekuo neflirtavo! – Delo balsas užgožė Tinmorą. – Jūsų žmona paprasčiausiai pabendravo su seserimis. Jei būtumėte atvykęs, ir pats būtumėte pamatęs.
– Cha! – vyptelėjo Tinmoras. – Jos seserys pasileidusios kaip ir jų tėvai. Todėl ir uždraudžiau jai ten eiti; be to, draudžiu jai būti jūsų draugijoje.
Delas sutiko Tinmoro dėbčiojimą.
– Uždraudėte jai eiti? Aš gavau jūsų pasirašytą žinią, kad priėmėte kvietimą.
Tinmoro akys pradėjo lakstyti į šalis.
– Aš persigalvojau.
– Paskutinę minutę. – Delas įtarė, kad specialiai, vien tam, jog kuo labiau įskaudintų žmoną.
Tinmoras žinojo, kaip Lorena atsidavusi seserims. Ji ištekėjo už jo vien todėl, kad seserys su broliu turėtų tokių galimybių, kokių neteko, kai tėvas paliko juos be skatiko. Tinmoras neabejojo, kad ji norės praleisti Kalėdų dieną su artimaisiais.
Vienas Dievas žino, ką padarytų Delas, kad galėtų praleisti dar vienas Kalėdas su saviškiais. Niekas jo nesustabdytų.
Niekas, išskyrus mirtį.
Tinmoras prunkštelėjo. Delas akimirkai buvo jį pamiršęs.
– Bandote išsisukti nuo tiesos, Penfordai, – apkaltino jį senasis lordas. – Man už nugaros sanguliaujate su mano žmona!
Delas pasilenkė, kad pažvelgtų Tinmorui į traiškanotas akis.
– Tai visiška nesąmonė, sere, ir jūs puikiai tai žinote. Daugiau nesiklausysiu šitų niekų.
Apsisukęs vyras žengė pro duris. Jau buvo vestibiulyje, kai išgirdo pavymui taukšint Tinmoro lazdelę.
– Nedrįskite išeiti be mano leidimo! Aš dar su jumis nebaigiau…
Delas pakėlė akis ir išvydo ant laiptų tebestovinčią Loreną. Kiek ji nugirdo? Jis nusiskubino prie liokajaus pravertų durų.
– Palaukite! – trepsėdamas iš paskos riktelėjo Tinmoras.
Delas išėjo laukan ir ėmė leistis akmeniniais laiptais. Senasis lordas galiausiai jį pasivijo.
– Nesiartinkite prie mano žmonos! – užsimojo ant Delo lazdele Tinmoras.
Delas sugavo už lazdelės, kol Tinmoras nespėjo kaukštelėti jam per galvą.
Senasis lordas paleido lazdelę ir griebėsi rankomis už galvos. Plonai riktelėjęs, susvyravo atatupstas. Delas ištiesė ranką, norėdamas sulaikyti senioką, bet šis slystelėjo ant snieguotų laiptų ir nudardėjo žemyn. Galva trenkėsi į grindinio akmenis.
Ir nutilo.
– 2~
Delas puolė laiptais žemyn prie gulinčio vyro.
– Milorde! – Jam pavymui iš namų išlėkė liokajus.
– Kas nutiko? – tarpduryje pasirodė Lorena.
– Jis nugriuvo, – atsisuko į ją Delas.
– Nugriuvo? – riktelėjo liokajus. – Na, jau ne! Jūs jį nustūmėte.
Vienas iš Delo vežikų nušoko nuo pasostės.
– Lordas Penfordas nieko nepadarė. Pats mačiau, kaip jis nugriuvo.
– Jeigu jis lieptų, tai ir pameluotum, – atrėžė liokajus.
Dunksinčia širdimi Delas prispaudė pirštus Tinmorui prie kaklo, bet žinojo neužčiuopsiąs pulso. Tarnaudamas kapitonu britų armijoje per Pirėnų karą Delas užtektinai prisižiūrėjo mirčių, kad akimoju suprastų, kas atsitiko. Timptelėjo vieną Tinmoro voką. Žvilgsnis buvo blausus, vyzdys išsiplėtęs. Jis nieko nebegalės padaryti.
Delas pakėlė akis į Loreną.
– Jis negyvas.
Moteris prisidengė burną ranka.
– Negyvas? – Liokajus parklupo šalia Tinmoro ir paėmė jį už rankos. – Negyvas? – Vyriškis dėbtelėjo į Delą. – Kviečiu magistratą!
Lengva nebus.
– Koronerį irgi pakvieskite. Ir gydytoją. Koroneris norės, kad gydytojas nustatytų mirties priežastį.
– Negali būti jokių ginčų. – Liokajus buvo netoli ašarų. – Jūs jį nustūmėte!
Lorena nulipo laiptais ir atsistojo šalia Delo.
– Aš jo nestūmiau, – pasakė jis Lorenai. Ar ji juo patikės? Ar kas nors patikės? – Jis bandė užtvoti man lazdele. Aš ją pagavau, o jis griebėsi už galvos ir nugriuvo.
Lorena atsiklaupė šalia Tinmoro kūno ir atsargiai palietė plaukus.
– Jis buvo toks įpykęs.
Tarpduryje trypčiojo jau du tarnai.
Delas pamojo jiems:
– Ateikite. Neškite jį vidun.
Vyrai nesijudino.
Vyresnysis liokajus pasisuko į kitus du vyrus.
– Nejudinkite jo! Koroneris norės pamatyti, kur gulėjo jo šviesybė.
– Negalime jo čia palikti! – pasipiktino Lorena.
– Jau vėlu, Kalėdų vakaras. Koroneris šiandien neatvyks. Nepaliksime lordo Tinmoro visą naktį šaltyje, – įsakmiai prakalbo Delas. – Jis nenusipelno tokios nepagarbos.
Lorena pasisuko į vyresnįjį liokajų.
– Nuneškime jį, Diksonai.
Vyriškio veidas paraudo nuo pykčio.
– Tada jūs, sere, privalėsite pasilikti. Neleisiu, kad paspruktumėte į Europą!
– Pakaks, Diksonai! – blykstelėjo akimis Lorena. – Nedrįsk šitaip kalbėti su lordu Penfordu!
Liokajus užsičiaupė, bet veide nebuvo matyti jokios graužaties.
– Jis teisus, – Delas kreipėsi į Loreną. – Turėčiau pasilikti. Bus paprasčiau, kai atvyks koroneris. – Vyras nuėjo prie savo vežiko. – Džonsai, grįžk į Samerfildų dvarą ir pranešk, kas nutiko. Tegu rytą ledi Tinmor seserys atvyksta čia, jai jų prireiks. Pasirūpink, kad joms apie tai būtų pranešta. Koroneris, manau, norės pasikalbėti ir su tavimi bei Samueliu, tad abu atvežkite ledi Tinmor seseris mano karieta. – Kitas vežikas, Samuelis, laikė arklius, bet sutikdamas linktelėjo.
Džonsas pamojo šeimininkui paėjėti į šalį. Delas palydėjo jį iki karietos.
– Iš tikrųjų aš nemačiau, kas nutiko, milorde. Tik mačiau, kad jis griūva.
Dabar Delas nenorėjo apie tai galvoti.
– Viskas tvarkoje, Džonsai. Kai ateis laikas, tiesiog tiksliai papasakok koroneriui, ką matei.
– Kaip pasakysit, milorde. – Vyras užsiropštė ant pasostės.
Lorena pasisuko į savo tarnus.
– Ko ten stovite? Neškite lordą Tinmorą į jo miegamąjį ir paguldykite ant lovos.
Vyresnysis liokajus kietai suspaustomis lūpomis linktelėjo kitiems dviem, kurie puolė prie gyvybės ženklų neberodančio Tinmoro kūno.
Delas padėjo Lorenai atsistoti.
Kartu su ja nusekė paskui šeimininko kūnu nešinus tarnus. Jiems įėjus vidun, kitas tarnas, beveik toks pat nusenęs kaip