LITMIR.BIZ

Скачать книгу

antakį lyg sakydamas: turbūt juokauji, bet balsu to neištarė, toliau kalbėjo su Čarliu.

      – Turiu patraukti savo nuvažinėtą griuveną. – Žiūrėjo Eivai tiesiai į veidą. – Sugalvosime, kaip padėti Džoanai. Paskambinsiu, kai vakare baigsime darbus.

      – Kas ta Džoana? – pasidomėjo Eiva, kai Bleikas išjungė telefoną.

      Vyras įsitempė. Nenorėjo atvirauti fotografo laukiančiai panelei apie asmeninį gyvenimą. Tik atkirsti, kad tai ne jos reikalas, turbūt irgi negerai.

      – Mūsų sesutė, – sausai atsakė.

      – Jai nieko neatsitiko?

      Bleikas vos nešoktelėjo iš nuostabos. Eiva ne tik pasidomėjo kitu žmogumi, bet netgi kalbėjo nuoširdžiu tonu.

      – Jai nieko neatsitiko, – išspaudė. – Tik labdaros fondas, kuriam sesuo vadovauja, patyrė sunkumų. Ji atsigaus.

      Bleikas nupėdino patraukti automobilio, kad negadintų malonaus kaimiško Hampstedo vaizdo, ir kokį tūkstantąjį kartą jį apakino paparacų blykstės.

      Buvo beveik devynios, kai Bleikas – ir ponia – džiaugėsi galų gale baigtu darbu. Vakaras pasitaikė ramus, šiltas. Pro didžiulius panoraminius langus buvo matyti, kaip švelnūs dienos pirštai glostinėjo kiemą. Bleikas guodėsi, kad ilgalaikės rugsėjo orų prognozės tokios pat geros.

      Vanduo puikiai tinka plaukioti.

      Dagis ir kiti du darbininkai išvažiavo namo, fotografas pasišalino, išnyko ir paparacai. Liko tik jis ir Eiva, ji kaip tik pasirašinėjo dokumentus. Sudėliojo taškelius ant visų i, brūkšnelius ant t.

      Juodu – ir vėl – sėdėjo ant suolo prie virtuvės salos, jis – vienoje pusėje, mergina – kitoje. Eiva gurkšnojo baltąjį vyną, ant jo įmontuotos beveik meniškos viryklės už nugarų spirgėjo kažkas gardaus. Eiva pasiūlė alaus, bet Bleikas atsisakė. Siūlė ir vakarienės, bet vyras ir to nepanoro.

      Tikrai neužtruks su Eiva nė sekundės ilgiau, nei būtina.

      Ore tvyrojo česnakų ir bazilikų kvapas, vyras aiškiai jautė tuščią skrandį ir dar tuštesnį savo šaldytuvą.

      Ir ją kuo puikiausiai jautė. Eiva vilkėjo kažkokius šortus apdraskytu užpakaliu ir plonytį berankovį daiktą su gobtuvu, užmestą tiesiai ant bikinio.

      Užtrauktukas prasegtas taip žemai, kad galėjai dirstelėti į krūtinę, o kai Eiva klausdama pasilenkė – raudonos medžiagos kampelį. Tik ne dėl to ją šitaip jautė.

      Dievas mato, pastaruosius tris mėnesius ji šmižinėjo po namus su visokiausiais vos dengiančiais drabužėliais.

      Ne, Bleiko akis patraukė, kaip ji glostinėjo spindintį klevo stalviršį. Eiva pasaulį pažino lytėdama, o tai, nors jautė priešiškumą, jam patiko.

      Nuspręsti dėl projekto ji leido brangiai mokamam konsultantui, šis griebėsi tipiško aukščiausios rūšies namų ir sodo minimalizmo, suryjančio kalną pinigų. Tačiau daug kuo Eiva pasirūpino pati – su hedonistine dvasia: gauruoti kilimai, didžiuliai paveikslai, ryškiai žali, raudoni, oranžiniai švelnučiai moherio užtiesalai, miegamajame nuo lubų sviro plonytės medžiagos sluoksniai – nuostabus baldakimas virš mergaitiškos lovos.

      Tarp metalo ir stiklo ji išsirinko medinius virtuvės baldus – tai Bleikui daug pasakė. Jis neabejojo, kad Eiva pasirinks juodą marmurą ir kelis akrus nerūdijančio plieno. Tačiau nuo viryklės sklido nuostabus maisto kvapas – akivaizdu, kad mergina virtuvėje praleidžia nemažai laiko.

      Iš Bleiko nekoks virėjas, bet mediena jam patiko. Dar neseniai lentpjūvė buvo pagrindinis šeimos verslas ir seniausi jo vaikystės prisiminimai vis sugrąžindavo šviežiai nupjautos medienos kvapą. Lentpjūvę prieš penkias dešimtis metų įkūręs senelis Bleiką ir Čarlį dar mažus išmokė naudotis tekinimo staklėmis, Bleikas ir užkibo. Jis dirbo lentpjūvėje savaitgaliais ir per mokyklos atostogas, kol įstojo į kariuomenę.

      Jis pats suprojektavo, pagamino ir sumontavo virtuvę, kurioje juodu dabar sėdėjo. Kažkas suspaudė širdį regint, kaip mergina glosto jo kūrinį tarsi mylimąjį.

      – Taigi. – Vyras prisiminė verslo reikalus ir pagaliau atgavo galvą. – Jei patinka, kas padaryta, prašyčiau pasirašyti čia ir čia.

      Bleikas ištiesė rašiklį ir parodė reikalingas linijas. Sulaikė kvapą. Kad ir mėgo liesti, Eiva buvo reikli, sudėtinga ir permaininga.

      Kol nepasirašys ant taškinės linijos, viščiukų skaičiuoti negalima!

      Eiva pro kirpčiukus dirstelėjo į paslaptingąjį Bleiką Volkerį. Dar nesutiko vyro, kuris nejaustų jai pagarbios baimės. Kuris neflirtuotų ar bent nepabandytų.

      Bet tik ne Bleikas.

      Jis buvo mandagus ir šaltakraujis, net kai Eiva elgdavosi neprotingai. O neprotinga ji buvo tikrai ne kartą. Tik truputį. Knietėjo patikrinti, ar jis pagaliau sureaguos kaip normalus žmogus, bet ne santūrus, mandagus, pagarbus firmos veidas.

      Šiandien po pietų, kai Bleikas kalbėjosi telefonu, o ji pareikalavo patraukti automobilį, beveik pavyko: vyras tvirtai suspaudė lūpas, antakiai pakilo, ėmė kalbėti garsiau. Tačiau tik blykstelėjo ugnimi tamsiai mėlynos akys. Mergina nusivylė.

      Net įširdęs Bleikas tylėtų.

      Čarlis mažiau susikaustęs už brolį, jis sakė, kad Bleikas tarnavo armijoje – gal ten priprato paklusti įsakymams, slėpti jausmus?

      Eiva vangiai patraukė ranką nuo glotnaus ir vėsaus stalviršio, paėmė parkerį. Ją žavėjo gundanti tobulai graži mediena, o dar tas sodrus Bleiko balsas, fone burbuliuojantis makaronų padažas – jautėsi patenkinta. Mielai kartą nuleistų užtvarus, atsiduotų jaukiam šeiminiam gyvenimui.

      Intymumui.

      Ar Bleikas jaučiasi taip pat, o gal tik įsismarkavo Eivos vaizduotė ilgus mėnesius apie jį svajojant?

      Fantazijos darėsi vis sudėtingesnės, nes vyras nekreipė į ją dėmesio.

      Eiva vaizdavosi, kaip jį padaro ant to blizgančio stalo. To paties, kurį matė jį gludinant ne vieną dieną. Gludino lakavo. Gludino lakavo. Gludino lakavo. Sluoksnis po sluoksnio, kol lempų apšviestas paviršius suspindėjo lyg brangiausias krištolas.

      Žiūrėjo, koks jis pasinėręs į darbą. Kaip jam patinka liesti medį. Kaip jis abiem šnervėmis uodžia natūralų medienos kvapą. Nuglosto akimis.

      Kai Bleikas dirbo su medžiu, Eiva galėjo nors ir nuogai prieš jį išsirengti – ko gero, nebūtų pastebėjęs.

      O pripratusiai žavėti merginai – tai tikras iššūkis.

      Eiva atplėšė mintis nuo stalviršio ir to, ką tam nenuovokai Bleikui ant jo padarytų.

      – Aš labai… palankiai vertinu darbą… šimtu procentų… – kiekvieną žodį pabrėžė tvirtu parkerio brūkštelėjimu per popierių. – Esu patenkinta darbu. Viskas nuostabu. Draugėms patarsiu naudotis jūsų paslaugomis.

      Bleikas sumirksėjo. Nesitikėjo. Vylėsi išgirsti daugių daugiausia mandagų ramų ačiū. Jau tikrai ne tokias išpūstas pagyras ir pažadą rekomenduoti, kaip galėjo numatyti, būriui aukščiausios klasės klientų.

      Eiva turbūt tikisi dėkingumo, tačiau Bleikas jau įsivaizdavo save dirbantį pas dar vieną Eivos Keli tipo damą ir tuojau pasišiaušė.

      – Dėkoju, – santūriai iškošė.

      Mergina nusišypsojo, pastūmė jam dokumentus ir parkerį į kitą salos pusę. Šypsojosi nuoširdžiai – nė kiek nepanašu į garsiąją Eivos nelieskite manęs šypseną, puikiai žinomą tarp modelių. Jam pasidarė sunku kvėpuoti.

      Besileidžiančios saulės spinduliai žaidė karamelės spalvos plaukuose, susivėlusiuose

Скачать книгу