Aš ir kita aš - Gena Showalter Laisvalaikio parkas

Скачать книгу

Delakrua. Esu susitarusi.

      Padėjėja nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir akivaizdžiai liko nepatenkinta.

      – Prašymą reikia siųsti paštu, o ne pristatyti asmeniškai. – Darbuotoja dar labiau susiraukė.

      Prašymą? Viešpatie, kas šiems žmonėms?! Roisas Pauelas pats man paskambino prieš porą mėnesių! Na, gerai, skambino kelis kartus, bet aš jį ignoravau ir pati neskambinau. Neturėjau drąsos vėl susitikti su šiuo siaubingai seksualiu, sykį matytu vyru, apie kurį svajojau nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Gaila, bet mano padėtis tokia apgailėtina, kad imčiausi dirbti su pačiu velniu. (Jei skaitote šiuos žodžius, gerbiamasis Šėtone, žinokite: užsakovai mane vertina puikiai.) Kai prieš kelias dienas paskambino Linda Pauel ir paprašė susitikti su sūnumi, kad šis įvertintų, ar esu tinkama planuoti jos šešiasdešimtmetį, kvietimą priėmiau. Tai ir stengiausi paaiškinti šiai Elvyrai – tamsos valdovei.

      – Man nereikia jokio prašymo. Esu…

      – Brangioji, visoms reikia pildyti prašymą, formą rasite apačioje. Beje, – padėjėja prisimerkė, – kaip jums pavyko prasmukti pro Džonį?

      – Tiesiog praėjau! – Numojau ranka. – Klausykite, tikiuosi, suprantate, kad man nereikia pildyti prašymo, nes jau turiu darbą. – Melavau tik iš dalies. Juk kol kas dėl nieko nesu susitarusi, nepasirašiusi jokios sutarties. – Dabar privalau pasikalbėti su ponu Pauelu.

      – Nereikia taip karščiuotis.

      – Atsiprašau, ką? – Ar ji apsirūkiusi? – Aš nesikarščiuoju.

      – Pasakykite tai savo kraugeriškam žvilgsniui.

      – Tiesiog praneškite ponui Pauelui, kad atvykau. – Aš sugriežiau dantimis.

      – Dėl Dievo meilės, pati atnešiu jums prašymo formą. – Ji atsistojo. – Palaukite čia ir nieko nelieskite.

      – Bet aš čia ne tam, kad…

      Supratusi, jog likau viena, nutilau. Palaukite. Oi… O jeigu esu tik viena iš pretendenčių ir paraiškas dėl darbo reikėjo pildyti visoms vakarėlių planuotojoms? Lėtai nurijau seiles.

      Po kelių akimirkų man į rankas įbruko krūvelę melsvų lapų.

      – Štai. Užpildykite ir atsiųskite paštu.

      Peržvelgiau klausimus: ką mėgstate veikti laisvalaikiu, informacija apie paskutinį vaikiną, seksualiniai įpročiai… Kas čia, po velnių? Tikrai nerašysiu! Nežinodama, ką daryti su popieriais, sugrūdau į portfelį.

      – Tai reikia pildyti norint gauti darbą surengti vakarėlį ar bandant įsidarbinti jūsų biure?

      – Prašymo forma skirta ne įsidarbinti, brangioji. Ji dėl galimybės tapti ponia Pauel.

      Įsitikinusi, kad blogai nugirdau, giliai įkvėpiau.

      – Atsiprašau, ką?

      – Tik nereikia. Neapsimeskite, kad nenorite už jo ištekėti. Prieš kelias dienas žurnalas „Tattler“ išspausdino apie tai straipsnį. Nuo tada į biurą veržte veržiasi moterys.

      – Norint tapti jo žmona, reikia rašyti prašymą? Rimtai?!

      Koks vyras, ieškodamas gyvenimo partnerės, pateikia klausimyną?! Neįtikėtinai egoistiška! Niekinga! Pasibjaurėtina! Vis dėlto puikiai dera prie kitų šios dienos įvykių.

      Lyg norėčiau dar kada nors ištekėti. Jau geriau tapčiau „Baimės faktoriaus“ dalyve ir valgyčiau kiaulės gimdą, įdarytą vabalų puvenomis ir gardžiai apteptą karvės kraujo padažu. Stengiausi kalbėti kuo ramiau ir racionaliau.

      – Esu susitarusi aptarti Lindos Pauel gimimo dienos vakarėlio smulkmenas, tik tiek.

      Mergina iš nuostabos pakėlė antakį.

      – Vardas?

      – Naomė Delakrua. – Buvau minėjusi, tačiau mandagiai nusišypsojau. Pagaliau einame teisinga linkme.

      Kraujo raudonumo nagu (kaip manote, ar tai natūrali jos nagų spalva?) padėjėja perbraukė per dienos susitikimų sąrašą.

      – Nagi nagi, ir ką sau manote? Sąraše jūsų nėra.

      Šypsena man nuo veido nunyko.

      – Patikėkite, susitikimas numatytas pirmadienį vienuoliktą valandą.

      – Oi, tikiu. – Padėjėjos sarkazmas buvo toks kandus, kad jaučiau, tarytum vampyriškos iltys smigtų man į veną. – Tikriausiai įsėlino stebuklinga fėja ir ištrynė jūsų vardą.

      „Jau greičiau tavo meilužis velnias“, – pamaniau ir lūpų kampučiai dar labiau nusviro.

      – Prašau patikrinti dar kartą.

      – Nė neketinu. Prisėskite štai ten. – Darbuotoja mostelėjo griežtų formų, pažiūrėti nepatogios kėdės link. – Pakviesiu, jei ponas Pauelas galės įterpti susitikimą į dienotvarkę. – Tada piktdžiugiškai nusišypsojo: – Tiesa, jums ant skruosto puikuojasi purvo dryžis.

      – Ačiū, kad pasakėte. Labai jums dėkinga.

      Kalė. Šypsena mano veide visiškai išnyko, bet nepuoliau iš karto valytis. Palaukiau, kol ji nusisuko, o tada iš širdies patryniau abu žandus. Kodėl taksi automobilis manęs tiesiog nepervažiavo, kai turėjo tokią puikią progą? Būčiau išvengusi visų rūpesčių! Be to, toks galas atrodo švelnesnis.

      Atbulomis nuslinkau iki kėdės ir lyg prasikaltęs vaikas ėmiau laukti bausmės. Būtų labai gera važiuoti namo ir pasimėgauti didžiule storapade pica su dešra, varvančiais riebalais ir užkąsti tirpstančiais burnoje sausainiais su šokolado gabalėliais. Sušveisti dėžutę spurgų „Krispy Kremes“ ir pakelį traškučių „Doritos“. Dar išsiurbti didelę porciją vyšninės ir vanilinės kolos. Negi gali rūpėti cholesterolis, užsikimšusios arterijos, kai sveikas protas kybo ant plauko?!

      Laikas slinko lėtai, man paskaudo sėdynę. Negalėjau patogiai įsitaisyti. Ant kėdės nebuvo jokio paminkštinimo, tad kiekvieną kartą, man perkeliant svorį ant kito sėdmens, dubens kaulai trynėsi į dirbtinę odą. Kaip tik norėjau užsimesti koją ant kojos, kai nesidairydama į šalis pro duris įplaukė išdidi, iškart matyti, kilminga moteris sidabriniais plaukais iki pečių. Jai žengiant pro šalį padvelkė prabangiu aromatu.

      Elvyra pastebėjo naująją viešnią, staigiai atsistojo ir pasibjaurėtinai įsitempė. Įsižiūrėjus buvo matyti, kad padėjėja šiek tiek bijo.

      – Nereikia pranešti, kad atvykau, – užtikrintai pareiškė vyresnioji ponia. – Įeisiu pati.

      Mergina atsitraukė nuo neseniai nublizginto stalo.

      – Atleiskite, ponia Pauel, bet negaliu įleisti. – Elvyra pakėlė ranką ir užtvėrė kelią. – Duokite man minutėlę, pranešiu jam, kad atvykote.

      Prasidėjo dvikova. Nagai išleisti, kailis pašiauštas. Jei kurios nors iš jų veidas dar šiek tiek įkais, įsijungs priešgaisrinė signalizacija. Pamiršau, kad skauda sėdmenis ir kokia nesėkminga ši diena. Trūksta tik spragintų kukurūzų „Orville Redenbacher“ ir lapelio taškams skaičiuoti. Iš visko matyti, kad turėtų kentėti kurios nors pasturgalis – to nusipelnė Elvyra. Pirmyn, ponia, pirmyn!

      – Neprivalau iš anksto tartis, kad pasimatyčiau su sūnumi, – sugriaudėjo ponia Pauel. Akis į akį ji buvo kur kas grėsmingesnė nei kalbėdama telefonu. Darbuotojos vietoje seniausiai būčiau davusi damai kelią. – Tuoj pat pasitrauk arba pasigailėsi!

      Elvyra apsilaižė lūpas ir susikryžiavo ant krūtinės rankas.

      – Užtruksiu tik akimirką. Galite prisėsti laukiamajame šalia kitos dėl susitikimo nesusitarusios viešnios. – Nelaukdama

Скачать книгу