ТОП просматриваемых книг сайта:
Aš ir kita aš. Gena Showalter
Читать онлайн.Название Aš ir kita aš
Год выпуска 2013
isbn 978-609-406-633-7
Автор произведения Gena Showalter
Жанр Зарубежные любовные романы
Серия Laisvalaikio parkas
Издательство Сваёню книгос
Labai ačiū Tomui Kerstinui (Tom Kerstine) už skirtą laiką ir už išmintį. Taip pat esu dėkinga Margo Lipšults (Margo Lipschultz) už skvarbų redaktorės žvilgsnį. Už nuolatinį palaikymą norėčiau padėkoti ir Suzanai Grimšo (Susan Grimshaw) bei Ketei Beiker (Kathy Baker). Ačiū „Aviacijos tyrimams“ už tai, kad atsakė į visus mano klausimus.
Sąrašas
Dešimt dalykų, kurių negalima sakyti per pasimatymą:
1. Tu šitaip rengiesi?
2. Keistas kvapas.
3. Kur vaistai nuo skausmo?
4. Tik pamanyk, iš pradžių norėjau susitikinėti su tavo broliu!
5. Privalau tau kai ką prisipažinti…
6. Mano tėtis turi tokį pat kostiumą.
7. Pažiūrėk, koks seksualus tas vyras.
8. Mano buvusysis, tegul per amžius dega pragare…
9. Ketini tai valgyti? Tikrai?
10. Kiek, sakei, tau metų?
1
Tikra tigrė žino, kaip reikia vaikščioti. Žengia iškėlusi galvą, atstačiusi krūtinę, o jos žvilgsnis byloja: „Suėsiu tave gyvą.“
Aš esu kilimėlis kojoms valytis.
Štai. Prisipažinau. Jei kas nors sumanys purvinus batus nusivalyti į skudurą, vadinamą mano gyvenimu, greičiausiai leisiu ir dar padėkosiu. Tai žinodami žmonės gali nustoti mane gerbti. Norėčiau apsiginti: man sekasi vis geriau. Darausi stipresnė ir tvirtesnė. Išlaisvinu viduje tūnančią tigrę.
Gaila, bet šiandien ją laikiau už trumpo pavadėlio. Kol kas rezultatas visai ne mano naudai: gyvenimas – penki taškai, tigrė – du. Dar kartą norėčiau apsiginti ir pasakyti štai ką: „Gyvenimas yra piktas šuo.“
Artėdama prie chromo ir stiklo statinio, kuriame įsikūrusi bendrovė „Pauelo aeronautika“, vis mąsčiau apie paskutinį knygos „Kaip išlaisvinti savyje tūnančią tigrę“ skyrių. Bandžiau įtikinti save, kad susitikimas pavyks kuo puikiausiai – tokiai tigrei negali būti kitaip! Ryžtingai pakėliau smakrą, atsilošiau taksi sėdynėje, demonstruodama nuostabiai išryškėjusią krūtinę. Vis dėlto, kad ir kaip stengiausi, niekaip nepajėgiau atsikratyti žmogėdros veido išraiškos. Žinoma, tokioms putlioms, tarsi būtų prišvirkštos kolageno lūpoms kaip mano (na, gal ir nereikia tariamosios nuosakos) geriausiai pavyksta mina „imu du šimtus dolerių už valandą“. Rimčiau pagalvojus, tai reiškia, kad noriu suryti ką nors gyvą.
Dėl Bredo Pito tikrai pasistengčiau, bet dėl kurio nors kito – kažin. Nusipurčiau. Atsiprašau, bet jiems užteks pažvelgti į akis.
Sučiaupiau lūpas, tada atpalaidavau. Vėl sučiaupiau ir atpalaidavau, bandydama nutaisyti tobulai grėsmingą išraišką. Pastebėjau, kad taksistas žiopso į mane per užpakalinio vaizdo veidrodėlį, todėl išraudusi nusisukau į langą. Reikėjo pasipraktikuoti namie, bet netikėtai paskambino buvusysis – tegul per amžius dega pragare – ir prapliurpė visą iki susitikimo likusį laiką.
– Norėčiau, kad pabandytume dar kartą, – suokė jis.
Paprastai tokią prakalbą jis išrėžia kartą per mėnesį. Vyrukas tiesiog nepajėgia suvokti, kad kas nors gali jo negeisti.
– Myliu tave, mažute. Prisiekiu, tikrai myliu, – taip visada baigia monologą.
Aha, tada mano krūtinė dvigubo „D“ dydžio! Taip tikrai nėra, jeigu kam nors parūpo. Ji vos siekia „B“. Vis dėlto savimi didžiuojuosi. Palinkėjau buvusiajam intymiai susipažinti su mėsa mintančia bakterija, kuri lėtai ir skausmingai sudorotų visą jo kūną ir pradėtų kaip tik nuo mylimiausios vyro ataugos. Tada padėjau ragelį – tai pirmiausia užrašysiu savo pasiekimų sąsiuvinyje. Įtariu ir tikiuosi, kad tigrė manyje tokia pat niekšinga kalė kaip pats gyvenimas. Kol kas su ja per mažai bendravau, tad negaliu būti tikra.
Šiaip ar taip, Ričardas mane apgaudinėjo, kai buvome kartu. Esu gera, išauklėta mergaitė, todėl pirmą kartą atleidau. Juk reikia kovoti už savo šeimą ir taip toliau. Berniukai visada liks berniukai, ar ne? Nieko tokio, kad užaugę jie tampa paleistuviais!
Vaje, ar mano balse juntamas kartėlis?
Kai vyras sulaužė ištikimybę antrą kartą, palikau jį visoms keturioms savaitėms. Gėda prisipažinti, bet tada Ričardas prisiviliojo mane meilumu. Dieve, juk išsitatuiravo mano vardą ant užpakalio. Kas galėtų atsispirti?! Na ir kas, kad greta išpieštas pirmosios žmonos vardas?!
Kai apgavo trečią kartą, išsikrausčiau ir paprašiau ištuokos. Tai nutiko prieš šešis mėnesius. Ričardas – skyrybų advokatas, dar žinomas kaip visatos padugnė, mokėjo apeiti sistemą, kad pačiam liktų viskas, o man – nieko.
Jei svarstote, kur iškrypėliai žudikai semiasi įkvėpimo, manau, kad žinau. Iš paniekintų moterų. Kiek būčiau nuveikusi su žnyplėmis plaukams sukti ar ledo kirtikliu!.. Na, dabar jau nesvarbu.
Ričardo skambutis paveikė visą palengva bjaurėjančią dieną. Iš pat ryto mano paslaugų atsisakė vienas didžiausių per visą iš mirties taško bemaž nepajudėjusią vakarėlių organizatorės karjerą užsakovų. Viskas dėl to, kad „Glastono pramonės šakų“ savininkui atsisakiau surengti, jo žodžiais tariant, „privatų vakarėlį“ ant užpakalinės prabangaus sedano sėdynės. Planuodama kasmetinį Glastono darbuotojų priėmimą užtrukau keturias savaites! Keturias kankinančias savaites, per kurias troškau tik nusižudyti! Tykanti tigrė neprašyta išniro vos išgirdusi šlykštų pono Glastono pasiūlymą, tad supažindinau vyriškio paslėpsnius su savo keliu (antras įrašas į pasiekimų sąsiuvinį). Nereikia nė sakyti, kad neišsiskyrėme geruoju. Nelaukusi, kol klientas lieps mane suimti už fizinį smurtą, įšokau į šį taksi, prisisegiau saugos diržą ir ėmiau ruoštis susitikimui su kitu užsakovu. Kaip tik tada aptikau prie saugos diržo priskretusį supuvusio maisto gabaliuką. Tikiuosi, kad ten buvo bent jau maistas. Nenoriu net galvoti, nuo ko dar atsiranda neišvalomos riebalų dėmės. Ar ten buvo riebalai, ar kas kita, dabar man mažiausiai rūpi. Įsėdusi į automobilį, pamaniau, kad vairuotojui gerokai pučia vidurius, bet klydau: ta siaubinga šuns išmatų smarvė sklido nuo mano batų. Matyt, būsiu įmynusi pakeliui į „Glastono pramonės šakas“. Guodžiausi viltimi, kad dalis suvenyro liko ant pono Glastono kelnių. Ar tikrai labai nedora linkėti, kad juodu su Ričardu pragare degtų kartu? Na gerai, palaukite. Vėl imu lieti tulžį. Patikėkite, nesiekiu būti tokia kandi. Noriu būti stipri. Stiprios moterys laimingos, o aš iš paskutiniųjų stengiuosi tapti laiminga.
Ieškodama psichologinio padrąsinimo, pasikuičiau rankinėje ir išsitraukiau „Kaip išlaisvinti savyje tūnančią tigrę“. Knygą prieš du mėnesius trisdešimt pirmojo gimtadienio proga padovanojo man dvynės pusseserės Kera ir Melė. Ji iš tiesų padėjo siekti stiprybės ir tapti vis laimingesnei. Moterimi, valdančia savo likimą. Moterimi, kurios nepalaužia tokia menkutė nesėkmė.
Viskas puikiai pavyks, Naome, palauk ir pamatysi. Taksi ūmai sustojo, padaviau vairuotojui dešimt dolerių.
– Grąžos nereikia, – pasakiau, tada giliai įkvėpiau ir atidariau dureles.
Vos padėjau koją ant grindinio, kažkoks vyrukas griebė už mano odinės rankinės dirželio ir nurūko taku. Suklykiau ir pasileidau iš paskos. Nenubėgau nė keturių žingsnių, kai septynių su puse centimentro aukščio kairiojo bato kulniukas nulūžo ir dribau veidu ant šaligatvio. Tamsūs išsidraikę plaukai uždengė man akis, plaučiai ūmai subliūško, o portfelio turinys pažiro ant asfalto.
Buvo liepos pradžia, įprastas rytas Dalase: tvanku, sausa ir apgailėtina. Ant įkaitusio grindinio nusibrozdinau kelius iki kraujo. Vagišius dingo