LITMIR.BIZ

Скачать книгу

pažvelgė į Vinę, jo veidas persikreipė.

      – Kaip galantiška.

      Vinė pastatė padėklą ir paskubomis įsispraudė tarp vyrų, veidu atsisukdama į Zaką. Atrėmė delnus jam į krūtinę ir spustelėjo bandydama sulaikyti, nors abu gerai suprato: jėgos nelygios. Moteris stovėjo labai arti. Pajutęs karštą jos kvėpavimą Zakas suvirpėjo.

      Vinė nustebusi pažiūrėjo, tada patapšnojo jam per krūtinę ir ramiai pasakė:

      – Ačiū, Zakai, bet Konanas niekada manęs nenuskriaustų. Prisiekiu. Jis tiesiog mėgsta paerzinti.

      Zakas vis dar nepaleido Konano ir šis suprunkštė. Tada atsainiai paaiškino:

      – Žinai, ji teisi. Kartais norisi pliaukštelėti, bet jos neskaudinčiau.

      Pliaukštelėti? Zakas pažvelgė į dideles šviesiai rudas Vinės akis ir įsivaizdavo, kaip ji ir Konanas mėgaujasi iškrypėliškais seksualiniais žaidimais.

      Pats nesuvokė, ar tuo pasibjaurėjo, ar susidomėjo, bet galutinai prarado ūpą. Susierzinęs susiraukė.

      Konanas tingiai tęsė:

      – Vinė niekada manęs negailėdavo. Ji spardydavo man užpakalį dar tada, kai abu su sauskelnėmis vaikščiojome.

      Moteris apgailestaudama linktelėjo.

      – Tai tiesa. Konanas tarsi didelis rąstas, su kuriuo galėdavau treniruotis.

      Konanas trūktelėjo ranką ir Zakas ją paleido; jis buvo priblokštas, jautėsi šiek tiek apsikvailinęs, bet dėl kažkokios vienam Dievui težinomos priežasties užplūdo palengvėjimas.

      Brolis ir sesuo?

      – Ji tokia didelė, – tęsė Konanas. – Visada atrodė vyresnė. Devintoje klasėje ją kabino koledžo vaikinai! Turėjo išmokti apsiginti nuo visokių kretinų. Tad seniai esu jos asmeninė bokso kriaušė.

      Vis dar laikydama rankas Zakui ant krūtinės Vinė pažvelgė per petį ir nusišypsojo.

      – Jam neskauda, – pasakė. – Tik apsimeta. – Atsisukusi į Zaką paaiškino: – Net jei brolį pervažiuotų garinis volas, per savo galingus raumenis to nepajustų.

      Zakas įkvėpė vanilinės kavos, keksiukų su mėlynėmis, rytinės rasos ir Vinės kvapo. Jos aromatas… kitoks. Ne saldus. Ir ne aštrus. Gaivus, primenantis vėsų, rudeninį, audrą pranašaujantį vėją. Jo raumenys vėl įsitempė.

      Po velnių, ne taip norėjo praleisti šią dieną.

      Ir dėl to kaltinti galėjo didelę ir kažkuo labai patrauklią moterį. Ji buvo ne tik jo kaimynė – Vinė vis dar jį lietė, vis dar žvelgė į jį, o akyse atsispindėjo švelnumas, juokas ir… alkis.

      Jis pažinojo ne vieną aukštą moterį. Velniai rautų, Miko žmona Delaila irgi aukštaūgė. Tačiau tokių… tvirtų dailiosios lyties atstovių nebuvo sutikęs. Vinės rankos beveik tokios pat didelės kaip ir jo. Pečiai platūs, kaulai stambūs. Delaila buvo trapi.

      O Vinė – seksuali.

      Zakas jautėsi pavargęs, be to, norėjo pamąstyti, kaip elgtis su naująja kaimyne.

      Vis dėlto labiausiai jam trūko sekso; jeigu jį ėmė jaudinti triukšminga, įkyri amazonė, vadinasi, per ilgai nesimylėjo.

      2

      Stengdamasis sutelkti mintis Zakas pažiūrėjo į brolį su sese, tada pasitraukė kuo toliau nuo Vinės.

      – Suprantu, – suniurnėjo nieko geriau nesugalvodamas. Galvoje buvo tuščia. Ne itin vykęs rytas.

      Vinė bandė užgniaužti šypseną.

      – Labai vertinu, kad rūpiniesi mano gerove.

      Po šių jos žodžių Zakas dar kvailiau pasijuto. Suprato, kodėl Konanas nori jai gerai pliaukštelėti. Dabar ir patį gundė ši mintis.

      Nusiteikęs praskaidrinti nuotaiką Konanas ėmė pilstyti kavą. Vanilės kvapas sustiprėjo, tačiau Zakas vis dar užuodė ją. Moters oda buvo sukaitusi ir sudrėkusi.

      Zakas neapsidžiaugė tokia savo reakcija, todėl suniurzgė.

      Laimei, Konanas nesuprato susierzinimo priežasties.

      – Sėskis, Zakai. Atrodai, tarsi būtume tave pribaigę. Turiu įspėti, kad nuo šiol reikalai tik blogės.

      Velniai rautų, negi gali būti blogiau? Zakas paėmė puodelį kavos ir įsitaisė ant minkštos kėdės. Konanas atsisėdo priešais jį, o Vinė ant minkštasuolio.

      – Ką nori tuo pasakyti? – atsainiai paklausė jis apžiūrinėdamas rusvus, šviežiomis mėlynėmis įdarytus keksiukus.

      Konanas galva parodė į seserį, kuri vėl susiraukė. Tada paaiškino:

      – Čia atsikraustys tėtis ir mama. Jie ieškojo, kur apsistoti dviem savaitėms, aš juos įtikinau, kad geriau pagyventi naujajame Vinės name, o ne pas mane. – Jis plačiai nusišypsojo, net nemėgindamas apsimesti, kad apgailestauja.

      Vinė suirzo.

      – Aš myliu tėvus, bet su jais susipažinęs suprasi, kodėl noriu nusukti Konanui sprandą.

      Zakas visai netroško sueiti su jų tėvais į pažintį. Net ir jos verčiau būtų nesutikęs. Tikėjosi, kad nuo šiol jam pavyks išvengti bet kokių susidūrimų su Leinų klano atstovais.

      – Ei! – šūktelėjo Konanas ir taip kumštelėjo Zakui per petį, kad šis vos neišliejo neskanios kavos. – Man patiko, jog mėginai ją apginti. Būsiu ramus žinodamas, kad mano sesuo turi kaimyną, kuris ją saugo.

      Konano kumščiai priminė kūjį, be to, jam trūko proto smūgiui sušvelninti. Zakui skaudėjo petį, tačiau nenorėjo to parodyti.

      Jis visai netroško tapti Vinės gynėju. Dievas mato, po tokių aštrių komentarų jai apsaugoti prireiktų viso bataliono. Savo minčių jis nespėjo išsakyti garsiai, nes pasirodė Denė. Ji trypčiojo vietoje, nors šiaip drovumu nepasižymėjo. Vienoje rankoje laikė šepetį, kita buvo įsikibusi į duris su tinkleliu.

      Pastatęs kavos puodelį Zakas ištiesė mažylei rankas. Pasisodinęs ją ant kelio ėmė šukuoti šilkinius plaukus.

      – Dene, Konanas – Vinės brolis.

      Denė pasilenkė prie jo ausies ir sušnabždėjo taip garsiai, kad net paukščiai medžiuose būtų išgirdę:

      – Kaip man juos vadinti?

      – Na, kaimynams nederėtų itin oficialiai bendrauti, ar ne? – už jį atsakė Vinė. – Tad, jeigu leisi vadinti tave Dene, mus gali vadinti tiesiog Vine ir Konanu. Sutarta?

      Denė pasisukusi ištiesė ranką ir tarė:

      – Sutarta.

      Konanas nusijuokė ir dideliais pirštais apglėbė jos delniuką. Nors rankos raumenys įsitempė, Zakas pastebėjo, kad Konanas vos spustelėjo.

      Paspaudusi ranką ir Vinei mažylė pareiškė:

      – Tavo plaukai juokingi.

      – Dene. – Dėl jos įpročio sakyti viską, ką galvoja, Zakas dažnai prajukdavo, tačiau ne šį sykį.

      Ji neužtikrintai pažiūrėjo į tėvą ir sumirksėjo:

      – Nejuokingi?

      Na, jie tikrai juokingi, tik negalima to sakyti. Nusprendė pamokyti:

      – Juk žinai, kad reikia būti mandagiai.

      Visiškai neįsižeidusi Vinė garsiai nusijuokė ir papurtė galvą, tad garbanų išsitaršė dar daugiau.

      – Palietus jie atrodo dar juokingesni. Nori įsitikinti?

      Denė

Скачать книгу