LITMIR.BIZ

Скачать книгу

žinoma. Kodėl klausi?

      – Tavo balsas kažkoks… pridusęs.

      – O, ne, – nusijuokė garsiai Stefė ir giliai sualsavo į telefoną. – Man viskas gerai!

      Nadija padėjo telefoną ir apsisukusi su kėde atsistojo. Vis tiek jau pats laikas šiek tiek pailsėti nuo kompiuterio.

      Ji paėmė vieną iš būsimiems darbuotojams skirtų aplankų ir pasuko pasitarimų kambario link. Jei šis vyrukas domėjosi galimybe įsidarbinti įmonėje, Stefė galėjo duoti jam aplanką su reikalinga informacija, tačiau kai kurie entuziastingai siekdavo pasikalbėti ne tik su priėmimo darbuotojais. Ką gi, tai bus proga atidėti rimtesnius darbus tolesniam laikui, o grįždama galės šturmuoti užkandžių automatą. Atėjusi į pasitarimų kambarį Nadija atsisėdo prie stalo. Atsivertė aplanką, pasiruošė plačiai nusišypsoti ir gražbyliaudama išdėstyti visus darbo šioje nuostabioje, labai seniai įkurtoje įmonėje privalumus, tačiau nesuteikti vaikinukui per daug vilčių. Hammond priimdavo tik pačius geriausius. Norint patekti į šią įmonę, tekdavo gerokai paplušėti, o devyniasdešimčiai procentų norinčių čia dirbti apskritai nebuvo jokių šansų.

      Nadija pakėlė akis ir pažvelgė į tarpduryje pasirodžiusią figūrą. Stefės veide švietė akinanti šypsena. Sekretorė atrodė visa įraudusi ir švytinti, tarsi būtų išgėrusi trimis šampano taurėmis per daug. Ji garsiai tarė iš paskos einančiam žmogui:

      – Štai ir penktasis pasitarimų kambarys! – Tada žengtelėjo į šalį ir Nadija pagaliau pamatė vaikiną. Kelis kartus sumirksėjusi pagalvojo, kad jis visiškai nepanašus į tokį, kokio tikėjosi.

      Manė, kad tarpduryje pasirodys neseniai mokyklą baigęs jaunuolis – šiek tiek besinervinantis, tačiau protingas. Kartais kandidatai būdavo jaunatviškai arogantiški, tačiau nė vienas iš jų nespinduliavo tokiu pasitikėjimu savimi ir tokia savikontrole. Šis vyras buvo ne šimtu, o trim tūkstančiais procentų suaugęs, stiprus ir vyriškas. Idealiai pasiūtas kostiumas, įdėmus žvilgsnis ir šypsena tik papildė tvirtą vyro kūną pačiame jėgų žydėjime. Nadija dar niekada nebuvo mačiusi žmogaus tokių idealių veido bruožų ir tobulo kūno – tokį stotą galėjai rasti tik redaguotoje vyrų losjono po skutimosi reklamoje. Tačiau šis turėjo dar šį tą, ko nerastum reklamose. Nieko keisto, kad Stefė staiga ėmė elgtis kaip tikra pliuškė. Nadija kostelėjo, tačiau nepajėgė nei nusišypsoti atvykėliui, nei su juo pasisveikinti. Tačiau užteko Stefei pranykti ir šypsena dingo iš jo veido.

      Šiurpas nubėgo Nadijos nugara. Ji sukaupė dėmesį. Kelis kartus sumirksėjusi stengėsi pamiršti apie akinantį priešais ją stovinčio vyro grožį. Neatrodė, kad čia jis atvyko bandydamas gauti darbą prestižinėje miesto draudimo įmonėje. Atrodė, kad jam po kojomis jau gulėjo visas pasaulis ir visi turtai, o veiklą jis rinkosi taip pat tik atsižvelgdamas į savo norus. Tačiau buvo dar kažkas, ko Nadija negalėjo nusakyti.

      Vyras sekundėlę pastovėjo tarpduryje, tada įėjęs atsargiai uždarė duris. Visą tą laiką jis neatitraukė žvilgsnio nuo Nadijos, kuri staiga suprato, kad ir pati įdėmiai į jį spokso. Galiausiai jis pratarė:

      – Tu Nadija Kynan?

      Mergina nurijo gumulą gerklėje.

      – Tai jus stebina? – paklausė ramiu balsu, stebėdamasi savo šaltakraujiškumu. Ji mostelėjo į kėdę kitoje stalo pusėje, mat neketino išsinarinti kaklo žvelgdama į viršų. Taip, turėtų atsistoti, tačiau tą akimirką kojos būtų buvusios tokia pat tvirta atrama, kaip sušlapęs tualetinis popierius. Instinktyviai suprato, kad parodyti silpnumą šiam vaikinui nebūtų pati protingiausia mintis.

      Jis atsisėdo, o ramūs raumeningo kūno judesiai privertė ją suvirpėti. Nadiją ėmė kankinti bloga nuojauta… ir dar kažkas, ko tikrai nenorėjo sužinoti. Todėl pasistengė nukreipti savo mintis kita linkme. Iš kur jis žino, kad ji čia dirba ir kodėl norėjo su ja susitikti? Ji buvo įsitikinusi, kad atvykėlis siekė susitikti būtent su ja ir tai nebuvo Stefės bandymas atsikratyti įkyraus lankytojo. Šis vaikinas atvyko čia su labai aiškiu tikslu. Tačiau juk ji buvo tik personalo skyriaus asistentė. Jos duomenys net nebuvo skelbiami įmonės interneto svetainėje. Tai kodėl jis pasirinko ją?

      Kambaryje stojo tyla. Nadija stengėsi nežiūrėti į atvykėlį ir šiek tiek apraminti besidaužančią širdį. Dvi kambario sienos buvo stiklinės – su matine apatine ir skaidria viršutine dalimi. Įsitempę raumenys šiek tiek atsipalaidavo. Bet kas, ėjęs pro šalį, galėjo juos matyti. Nebuvo priežasties jaustis atskirta ar taip, tarsi kažkas būtų išsiurbęs visą deguonį patalpoje. Kaip ir nebuvo priežasties tiems virpuliukams, kurie bėgiojo jos nugara. To negalima pavadinti baime… tai buvo kažkas kita.

      Ji kostelėjo ir giliai įkvėpė, kad apsiramintų.

      – Kuo galiu padėti…

      – Kokia interneto naudojimo Hammond įmonėje politika? – Pertraukė jis neleisdamas jai užbaigti klausimo.

      Suspaudusi lūpas ji stumtelėjo į priekį informacijos būsimiems darbuotojams aplanką stengdamasi nežiūrėti į jį ir suvaldyti padrikas mintis.

      – Spėju, kad ji gana konservatyvi, – tęsė jis Nadijai nespėjus nieko atsakyti. – Juk ir šiaip Hammond yra gana konservatyvi įstaiga, tiesa?

      – Ką norite pasakyti, pone… – Ji tyčia stabtelėjo vis dar nepažvelgdama jam į akis.

      – Rašas. Itanas Rašas, – ramiai ir laisvai tarė jis, tarsi būtų pats Džeimsas Bondas. – Ar žinai šią pavardę?

      – O ar turėčiau?

      – Taip, manau, kad turėtum.

      Nadija sumirksėjo ir dar kartą stumtelėjo informacinį aplanką, kad galėtų išlošti dar akimirką ir suvokti situaciją. Tačiau galva neveikė – ji vos įstengė kvėpuoti, o širdis pašėlusiai tebesidaužė krūtinėje.

      – Na, atsiprašau, pone Rašai, bet jums teks paaiškinti.

      – Bet juk jus apie mane įspėjo.

      – Įspėjo? – Nadija apstulbusi pakėlė į jį akis ir pakliuvo į griežto žvilgsnio žabangas.

      – Taip, Atsargiai – vyrai. Ar žinai šią interneto svetainę, Nadija?

      Nadija per akimirką viską suprato, tyliai aiktelėjo, o kūnas pašiurpo. Kiekvienas odos lopinėlis tapo jautrus, o visos kūno ląstelės prisipildė adrenalino. Dar sekundėlę palaukusi ji nusprendė apsimesti nieko nežinanti. O tada, jei tokia taktika nepavyktų, viską neigti, neigti ir dar kartą neigti.

      – Ar galiu jums kuo nors padėti, pone Rašai?

      – Taip, norėjau sužinoti, kokia interneto naudojimo politika Hammond įmonėje, o tu, akivaizdu, esi ekspertė šiuo klausimu. – Nors svečias nepajudėjo iš vietos, atrodė dar galingesnis. – Sakyk, ar tavo darbdavys žino, kad administruoji vieną bjauriausių ir šmeižikiškiausių svetainių internete?

      Nadijai suspaudė gerklę, tarsi kaklą staiga būtų suveržusi kilpa ir ji nebegalėtų ištarti nė žodžio.

      – Apie tokį tavo pomėgį sužinoję vadovai turbūt nepaglostytų galvelės, ar ne? Tik ne tada, kai kasdien siuntinėji visiems jų darbuotojams įsakymus dėl elgesio taisyklių. Esi ne pati geriausia darbuotoja, tiesa?

      Nadija sukando dantis – tai, kad jis pavadino jos veiklą pomėgiu, jai ypač nepatiko.

      Vyras išsitraukė iš kišenės popieriaus lapą, išlankstė jį ir padėjo ant stalo. Ji žvilgtelėjo į antraštę, tada žvilgsnį nukreipė į jo įsiutusį veidą. Toliau skaityti nereikėjo, juk beveik viską buvo parašiusi pati. Tai buvo įmonės dokumentas, reglamentuojantis interneto prieigos ir kompiuterio naudojimą, kuriame aiškiai nurodyta, kad darbo metu yra draudžiama

Скачать книгу