LITMIR.BIZ

      1

      Verksnė iš prigimties Eiprilė Ros visada nešiojosi nosinę tam atvejui, jeigu ją netikėtai pravirkdytų per televizorių rodoma kavos reklama. Taip, pastarųjų savaičių susitikimai, didžiuliai remonto darbai ir gyvenimo vertybių perkainojimas gerokai sujaukė emocijas. Tačiau vos sulaikyti ašaras (Eiprilė išsitraukė nosinę iš savo vienintelės tikros dizainerio rankinės ir išsišnypštė mažą ledo kubelio formos nosį) dėl keletoaugalų?

      Labiau nei apgailėtina.

      Ypač kai pati yra sakiusi: „Kas čia tokio? Nuvažiuoji į medelyną, išsirenki tinkamus medžius, pasisamdai keletą vaikinų, kad sukištų juos į žemę, ir darbas atliktas.“

      Nenuostabu, jog pusseserės tik pavartė akis.

      Dabar, susisupusi į storą megztinį, vėjui nuo įlankos taršant sodą, ji apsisuko ant jojiko bato kulno ir pro netvarkingai sudėtus moliūgus patraukė link kasos, kurioje sėdintis apsitūlojęs juodaodis su žila barzda tyliai sukikeno.

      – Atrodote šiek tiek susinervinusi, – Merilando pakrantei būdinga maniera lėtai tęsdamas žodžius tarė jis ir ta nerūpestinga tartis staiga pažadino vaikystės vasarų prisiminimus. – Ką jau kalbėti apie tai, kad beveik sustirusi. Taigi pirmiausia prašom arčiau krosnelės – nagi, aš luktelėsiu – o tada pasakykite, kuo galiu padėti. Gerai pažįstu šį medelyną. Jei turite klausimų, pirmyn, nedvejokite.

      Nuo jo gerumo ir metalinės krosnelės skleidžiamos šilumos Eiprilės akys vėl pritvinko ašarų.

      – Turiu apželdinti tris akrus, kuriuose dabar purvynas ir po statybų likusi netvarka, – tarė ji nusimaudama pirštines ir tiesdama sustirusius pirštus prie krosnelės. – Privalau spėti iki gruodžio vidurio, prieš atvykstant mano pirmiesiems svečiams.

      Vyras pakėlė antakius.

      – Tai tu ta mergaitė, kuri tvarko Rainharto namą?

      – Ta pati. – Eiprilė užsikišo už ausies vėjo ištaršytus plaukus ir ištiesė jam kiek sušilusią plaštaką. – Eiprilė Ros.

      – Semas Houvelas. Labai malonu, panele. – Semas paspaudė jai plaštaką ir susikryžiavo rankas ant krūtinės, slypinčios po stora languota striuke. – Sakai, trys akrai…

      Jų pokalbį nutraukė džiaugsmingas vaiko šūksnis. Semas nusišypsojo ir vos spėjo išeiti iš už prekystalio, kai maža būtybė puolė jam į glėbį. Stipriai apkabinusi Semą mergaitė atšlijo, o Eiprilė, pamačiusi šį raudonskruostį stebuklą ryškiai mėlynomis kojinėmis ir pūsta violetine striuke, neteko žado.

      – Tėvelis sakė, kad galėsiu išsirinkti moliūgą Helovinui! – tarė mergaitė ir pasirėmusi pirštinėta ranka į prekystalį nerangiai pakėlė blizgančiu sportiniu bateliu apautą koją. – Aš turiu naujus batus. Matai?

      – Tai nepaprasti batai, panele Lile. Ar tėvelis tau juos išrinko?

      – Ne, – atsakė mergaitė ir smarkiai papurtė galvą, – išsirinkau pati. Mamai patiks, tiesa?

      – Ak. Taip. Neabejoju, kad patiks…

      Mergaitė plačiai išsišiepė rodydama pieninius dantukus ir atsigręžusi į Eiprilę pakraipė koją, kad ir ji galėtų įvertinti gražiuosius batus.

      – Tėtis sako, kad tai princesės batukai.

      Eiprilė nusijuokė.

      – Taip ir yra, – pritarė ji ir už nugaros išgirdo nedrąsų kikenimą, o kartu užuodė jaudinantį vyro kvapą, kurį vos įtraukusi į plaučius pasistengė kuo greičiau iškvėpti. Gana aukštas plačių pečių vyras su kvaila veidą slepiančia kepure griebė dukterį į glėbį ir apsimetęs lokiu ėmė čiaumoti palei petį, priversdamas mergaitę kikenti, o Eiprilė pasijuto taip, lyg žemė būtų išslydusi iš po kojų.

      Po galais. Po galais, po galais, po galais.

      Kairės rankos nykščiu Eiprilė nejučia užčiuopė vestuvinius žiedus ir ėmė juos sukioti, kol į odą įsirėžę deimantai keistai nuramino. Padėjo atgauti pusiausvyrą. Taip, jau būtų metas juos nusimauti. Bet nešiodama šiuos žiedus Eiprilė jautėsi… saugi. Tarsi geriausias, kilniausias vyras, kokį tik pažinojo, ją tebesaugotų, lauktų patogios progos ir drąsintų.

      – Panele Ros, – tarė Semas, kai vyras jau buvo išsivadavęs iš mažosios dukrytės rankų ir nusiuntęs ją pasižiūrėti moliūgų. – Štai šis žmogus yra Patrikas Šonesis. O šiai jaunai poniai, – Semas mirktelėjo Eiprilės pusėn, – mirtinai tavęs reikia.

      Štai ir nebešalta! Veidą užliejo karščio banga ir ji metė nustebusį žvilgsnį į Semą, o šis, aiškiai mėgaudamasis jos sumišimu, sukikeno.

      – Šonesiai turi geriausią apželdinimo įrangą visoje apygardoje.

      – Apygardoje, po šimts. – Patrikas atsisuko į Eiprilę ir ji pamatė dar mėlynesnes už jos akis, kurios švietė tarsi lazerio spinduliai iš po plačiakraštės kepurės. Sugavusios Eiprilės žvilgsnį jos nepaaiškinamai apsiblausė. – Visoje Rytų pakrantėje.

      Kiek padvejojęs jis atkišo pirštinėtą ranką ir, vos spustelėjęs Eiprilei plaštaką, vėl susigrūdo į striukės kišenę. Paprastos storo audinio striukės. Ne visai švarios. Jis nusuko akis, greičiausiai norėdamas prižiūrėti mažąją mergaitę, kuri rimtu veidu ir labai susikaupusi vaikštinėjo tarp moliūgų, nelyginant priekabi pirkėja naudotų automobilių turguje.

      – Taigi, kaip suprantu, ieškote pagalbos?

      „Giliai įkvėpk.“

      – Matote, maniau, kad tereikia nusipirkti želdinių ir įrankių, o tada pasamdyti ką nors, kas tuos želdinius pasodintų. Bet tik atvykusi čia prisiminiau, jog nesugebu net krapų vazonėlyje užauginti.

      Eiprilei pasirodė, jog vyro lūpos sutrūkčiojo.

      – Kokio dydžio teritorija?

      – Maždaug trys akrai. – Krosnelės šilumą perskrodė dar vienas žvarbus vėjo šuoras ir Eiprilė susisupo į megztinį. Niekada neteko čia lankytis rudenį ir ji nė neįsivaizdavo, koks negailestingas gali būti drėgnas šaltas oras. – Senelės namą ant jūros kranto noriu vėl paversti užeiga, tad aplinka turi būti bent pakenčiama.

      Patriko lūpos vėl nežymiai truktelėjo.

      – Kalbate apie Rainharto namą?

      – Taip. Iš kur…

      – Mažas miestelis.

      Eiprilę jau pradėjo erzinti, kad jis nuolat žiūri į šalį. Ypač dabar, kai Semo padedama mergaitė renkasi moliūgą ir jai tikrai niekas negresia. Patrikas išsitiesė ir susikryžiavo rankas.

      – Turite sąmatą?

      – Tiesą sakant, neturiu.

      Jųdviejų akys susitiko ir Eiprilė pasijuto lyg ugnis būtų nudeginusi visą kūną. Ir pasiekusi tarpkojį. Taip nederamai, taip karštai…

      – Už porą šimtų dolerių? – vėl nukreipęs akis į dukterį paklausė Patrikas. – Už porą tūkstančių?..

      – Ak. Taip. Atleiskite, tikrai nežinau. Bet… Dėl pinigų nesirūpinkite.

      Eiprilė dar nespėjo iki galo atsipeikėti sužinojusi, kokius turtus jai paliko Kleitonas. Advokatas turėjo tris kartus perskaityti testamentą, kol ji patikėjo. Prie testamento pridėtą laišką ji perskaitė pati.

      Viskas dabar priklauso tau, gali naudotis kaip tinkama. Matai, aš irgi ištesėjau pažadą…

      – Vis dėlto, – paklausė Patrikas, – jūs manėte susitvarkysianti viena?

      Eiprilė nusijuokė.

      – Dabar man aišku kaip dieną, kad aš iš viso nieko nemaniau. Na, šiaip ar taip, mane beveik visada galima rasti tuose namuose, tad… galbūt kitą savaitę užsuktumėte pasižiūrėti?

      – Peržiūrėsiu dienotvarkę. Žinoma, užsuksiu.

      – Puiku. Štai. – Eiprilė pasidėjo ant prekystalio saulės akinius, pirštines, tada ištraukė

Скачать книгу