LITMIR.BIZ

Скачать книгу

patogiai vienas kito draugijoje, bet abu buvo linkę kuklintis, ypač jei tai reikalaudavo fizinio artumo. Bilė dievino apsikabinimus, ji išmokė Endžę iš pradžių priimti, o tik paskui atsakyti į prisirišimą, tačiau tai nebuvo įgūdis, kurį Endžė galėjo laisvai panaudoti pati santykiuose su kitais žmonėmis.

      Ji ėmė dengti stalą, netrukus prakalbo Maiklas:

      – Vakarienė bus paruošta po dešimties minučių. Gal galėtum penkias minutes pažiūrėti vaikus, kol aš įšoksiu į dušą?

      – Žinoma, taip, – tarė Endžė vydama jį iš virtuvės.

      Išeidamas jis nežymiai šyptelėjo. Moteris baigė dengti stalą, tada ėmėsi virtuvės. Prieš grįžtant Maiklui, apsirengusiam naujais džinsais ir švariais marškinėliais, ji spėjo išdėlioti maisto produktus į lentynas, ištuštinti indaplovę ir sukrauti į vieną krūvą visur besimėtančius popieriaus lapus.

      Prieš sustodamas ties ja Maiklas žvilgsniu perbėgo kambarį. Ji įsitempė išsigandusi, kad peržengė ribą, tačiau jis tik pritariamai linktelėjo.

      – Ačiū, Endže.

      Jie padėjo Čarliui įsirangyti į aukštą kėdę. Maiklas supjaustė makaronus mažais gabalėliais ir prieš paduodamas dubenį sūnui leido atvėsti. Čarlis baksnojo lėkštutę Mikės Pūkuotuko įrankiais ir maistas skraidė į šalis. Maiklas klausinėjo Evą apie jos dieną mokykloje ir popietę pas draugę, į jos klausimus atsakydamas paprastai ir tvarkingai, demonstruodamas išorinį normalumą.

      Viskas buvo taip prislopinta, be spalvų ir be džiaugsmo, kad Endžei norėjosi verkti.

      Paskui ji įteikė Evai marškinėlius su užrašu „Aš myliu Niujorką“, pačios išrinktą lūpų blizgį ir madingų aukštaaulių sportbačių porą.

      – Naujas dizainas. Dar kelis mėnesius tokių niekas neturės, – užtikrino Evą.

      – Jie tokie blizgantys, – Eva pasuko batus, kad žvyneliuose atsispindėtų šviesa.

      Čarliui Endžė įteikė minkštą žaislinį dešrainį ir mažesnę Evos marškinėlių versiją. Galiausiai ji pastūmė marškinėlius Maiklo pusėn. Vyras kilstelėjo antakį, akivaizdžiai nustebęs, kad buvo įtrauktas į dovanų sąrašą.

      – Pamačiau tai ir pagalvojau apie tave, – tarė Endžė tarsi teisindamasi.

      Jis išlankstė marškinėlius ir perskaitė užrašą: „Pasitikėk manimi. Aš architektas.“ Tai buvo pirma nuoširdi šypsena tą dieną.

      – Jie puikūs.

      Aštuntą valandą vaikai jau gulėjo lovose, nepaisant begalinių Evos maldavimų „gal galėčiau eiti miegoti vėliau, juk svečiuose tetulė Endžė“. Griežtas tėčio žvilgsnis ir keli žodžiai rūsčiu balsu paskatino Evą tuoj pat skuosti į lovą, Endžė ir Maiklas liko vieni.

      – Atleisk, pamiršau, kaip priimti svečius. Pamiršau per vakarienę pasiūlyti vyno. Virtuvėje turiu butelį, gal norėtum taurės?.. – paklausė Maiklas.

      – Ačiū, ne. Dabar kaip tik bandau po Niujorko išvalyti organizmą.

      – Daug vakarėlių?

      Ir vėl tinkami žodžiai ir jokio nuoširdaus susidomėjimo. Užuot atsakiusi, ji įdėmiai nužvelgė jį ir pradėjo pokalbį, kurį žinojo turinti pradėti dėl Bilės, Maiklo, Evos ir Čarlio. Nors jai buvo nejauku brautis į jautrią teritoriją.

      – Kaip tu, Maiklai? Turiu omeny, kaip iš tiesų jautiesi?

      – Gerai. Mums viskas gerai, – jis atsakė pernelyg greitai, ji suprato, kad tai netikras atsakymas, iš anksto paruoštas giminėms ir užuojautos reiškėjams.

      – Man tu neatrodai taip gerai. Netekai svorio, gyveni šiame name tarsi urve, slankioji aplinkui kaip zombis.

      Jo smakras sutrūkčiojo lyg gavus smūgį ir prireikė nemažai laiko, kol jis atsakė:

      – Mums viskas gerai.

      Ji žvilgtelėjo į savo rankas svarstydama, kaip stipriai jį gali suspausti.

      – Ar nesvarstei grįžti į darbą anksčiau? Žinau, kad išėjai dvylikos mėnesių atostogų, bet jie juk priimtų tave anksčiau, jei sugalvotum grįžti?

      Ši mintis šovė stebint jį ruošiantį vakarienę. Daugelis vyrų mieliau imtųsi kokios nors veiklos nei medituotų apie gyvenimo prasmę.

      Maiklo akmeninis veidas tapo dar atšiauresnis.

      – Aš pasiėmiau šias atostogas dėl vaikų. Jiems reikia, kad būčiau šalia.

      – Svarbiausia, ko jiems reikia, kad būtum visavertis žmogus, Maiklai. Ar tau nešovė į galvą, kad tiek daug laiko skirti apmąstymams – ne į naudą? Dievaži, mane tai išvarytų iš proto. Jei eitum į darbą, susigrąžintum bent dalį savo gyvenimo. Dalį to, kas esi.

      – Esu dėkingas už tavo gerus norus, Endže, bet mums viskas sekasi puikiai, – jis atsistojo, akivaizdžiai norėdamas baigti šį pokalbį.

      Endžė nepakentė kivirčų – dažniausiai iš visų jėgų stengdavosi jų išvengti, tačiau ji dar labiau nekentė to, kas šiuo metu darėsi su Maiklu.

      – Manai, kad šis nevisavertis gyvenimas nors vienam iš jūsų turi kokios naudos? Kada paskutinį kartą išėjai iš namų dėl kitos priežasties, o ne tik norėdamas nuvežti Evą į mokyklą ar nuvažiuoti į parduotuvę? Kada paskutinį kartą veikei tai, ką norėjai, o ne tai, ką reikėjo?

      Akimirką jo akys prisipildė tokio liepsnojančio pykčio, kad ji mielai būtų sulindusi į kėdę. Ji galėjo suprasti jo įniršį – po šešerių metų santuokos jo žmona netikėtai mirė nuo nediagnozuotos įgimtos širdies ydos ir paliko jį vieną auginti du vaikus. Per pusvalandį jis prarado savo svajones, ateitį, jo pasaulis sugriuvo.

      Tačiau tai nekeitė fakto, kad gyvenimas eina į priekį. Maiklas buvo gyvas, o Bilė mirusi ir nieko dėl to negalima buvo padaryti. Gyvenimas šešėlių pasaulyje reikalų nepagerins.

      Tad ji laikėsi savo nuomonės ir įdėmiai jį stebėjo.

      – Žinau, kad sunku. Galvoju apie ją kiekvieną dieną. Beprotiškai jos ilgiuosi. Bet nustojęs gyventi jos nesusigrąžinsi.

      Maiklas nurijo. Tai skambėjo garsiai tylioje erdvėje. Jis žiūrėjo į grindis, tada užsimerkė ir pakėlė ranką, kad pirštais suimtų viršnosę. Ji nepažinojo jo taip gerai, kad suprastų jo ženklus – pažinojo jį laimingą, o ne apimtą sielvarto, tad neturėjo žemėlapio, kuris būtų padėjęs orientuotis šioje svetimoje teritorijoje.

      – Jeigu nori pasikalbėti, jeigu nori siautėti iš įniršio, jeigu reikia pagalbos namuose, jeigu nori juos sudeginti iki pamatų ir pradėti viską iš naujo… Pasakyk man, – tarė Endžė. – Pasakyk, ko tau reikia, Maiklai, ir aš padarysiu viską, kad tai įvyktų.

      Ji sulaikė kvėpavimą tikėdamasi, kad pavyko iki jo prasibrauti. Po akimirkos vyras pakėlė galvą.

      – Noriu atgauti savo žmoną.

      Jis apsisuko ant kulnų ir išėjo iš kambario. Endžės keliai drebėjo. Ji neprisiminė, kada atsistojo, tai, matyt, įvyko per kelias sudėtingas pastarąsias minutes.

      Lėtai slinkdama ji rado savo rankinę ir paliko namą. Dusliai šlepsėdama basutėmis nuėjo link mašinos. Ant užpakalinės sėdynės numetė krepšį, tačiau nepuolė iškart važiuoti. Sukryžiavo rankas ant vairo ir paguldė ant jų galvą. Niekada jos nepaliekantys liūdnumas ir tuštuma ėmė veržtis į viršų, jos pečiai suvirpėjo.

      Aš taip tavęs ilgiuosi, Bile. Visomis prasmėmis. Atleisk, kad nesugebėjau jam padėti. Stengsiuosi toliau, tačiau nesu tokia kaip tu. Nemoku taip prieiti prie žmonių. Tačiau aš stengsiuosi,

Скачать книгу