Sofija ir karštasis sicilietis - Kim Lawrence Svajonių romanai

Скачать книгу

kursą namie, – paaiškino ji svarstydama, ar dera pridurti, kad baigė nepriekaištingai.

      – Kaip… miela.

      Sofija stebėjo, kaip jos naujoji vadovė stengiasi nusišypsoti – akivaizdu, kad tėtis, prašydamas duoti jai darbo, smulkmenų šiai savo buvusiai aistrai nepasakojo.

      – Na, Sofija, tai ką su tavimi darysime?

      Iš jos veido Sofija suprato, kad labiausiai jai patiktų variantas pradanginsime.

      – Gal tu ir talentinga…

      Sofija žinojo, kad derėtų skubiai įsiterpti į šią abejonių kupiną pauzę ir drąsiai pareikšti, kad ji ne tik talentinga, bet, tiesą sakant, net šiek tiek geniali, bet girtis jai niekada nesisekė.

      – … bet talento negana…

      – Negana?

      – Žinoma, negana, ši rinka labai konkurencinga, tad turime rūpintis viskuo. Bijau, kad lygiai taip pat svarbu ir išvaizda. Mūsų klientai tikisi tam tikro… Žinote, manau, jums labiau patiktų dirbti užkulisiuose.

      – Tai jūs norite, kad dirbčiau užkulisiuose?

      Sofija, kuri puikiai žinojo, jog tai reiškia negaliu rizikuoti, kad klientai tave pamatytų, visai neįsižeidė; tai buvo geriausia tądien gauta žinia.

      Supratusi, kad Sofija nesispyrios, Amberė atlyžo ir kryptelėjo galvą.

      – Žinote, brangute, jums derėtų dažniau šypsotis. Atrodote beveik graži.

      ANTRAS SKYRIUS

      Palikęs automobilį, Markas paskutinę mylią besisukančiu keliu į rūmus, ištisus šimtmečius priklausiusius jo šeimai, nuėjo pėsčias.

      Kišenėje nešėsi masyvų raktą nuo laukujų durų, kurias užrakino prieš metus.

      Užrakino ir išėjo neatsigręždamas. Tuo metu sau sakė, kad tai simboliška – už tų durų paliko savo klaidas, pažeminimą ir žlugusią santuoką.

      Kartojo, kad svarbiausia yra judėti pirmyn, palikti viską praeityje ir gyventi toliau. Buvo logiška kur nors nukreipti savo energiją, ją įprasminti. Įprasminimas, – svarstė jis paniekinamai išsišiepęs, – skamba kur kas geriau nei pabėgimas.

      Gal jo strategijos ir buvo paremtos saviapgaule, bet tikslas buvo finansinis, ir jis jį pasiekė.

      Nusprendęs atsiriboti nuo visų tų nesibaigiančių visuomeninių įvykių, kurių jis, kaip senosios Speranzos giminės atstovas, manė negalįs praleisti, jis suprato turįs daugiau laiko, kurį galėjo skirti darbui, – ir jam ėmė sektis labiau, nei numatė net ir drąsiausi ekspertai.

      Kai pajuto galįs net ir moralės atžvilgiu – gal pasenusiu, bet jam įgimtu, – nebegerbti santuokos, nes žmona visiškai neslėpė savo romanų, Markas ėmė susitikinėti su moterimis, nors gal žodis susitikinėti reiškia intymumą ne tik lovoje, o jo pasimatymai su žavingiausiomis moterimis tuo nepasižymėjo.

      Nors po aistringo nuotykio jusdavo tam tikrą tuštumą, jos užpildyti jausmais Markas tikrai netroško. Su tuštuma gyventi kur kas lengviau nei su romantiškais santykiais. Kadangi būdamas susituokęs su Alegra jis tikrai nebuvo iš tų beprotiškų romantikų, tai ir dabar nesirengė padovanoti širdies kokiai nors moteriai, galinčiai savo aukštakulniais bateliais ją sutrypti.

      Ne, ši naujojo jo gyvenimo dalis tikrai nebuvo klaida, skirtingai nei bėgimas nuo atsakomybės, dabar jis tai suprato. Jis turi pareigų dėl savo kilmės ir jo šeimai tarnavusiems žmonėms, kai kurie jų tai darė kartų kartas. Jis gėdijosi to savanaudiško ir bailaus impulso, kurio genamas nusisuko nuo namų vien todėl, kad nenorėjo kasdien matyti priminimų apie savo nesėkmes.

      Sukandęs dantis jis nužvelgė vaizdą priekyje. Kiti žmonės neturėtų kęsti dėl to, kad jam nepavyko. Šiandien sugrįžti jį privertė pareiga, jam tokia pat įgimta kaip ir akių spalva, – pareiga ir troškimas susigrąžinti tai, ką… prarado?

      Ar įmanoma žinoti, kad kažką praradai, bet nežinoti, ką? Markas, šiaip jau nelinkęs į tokius filosofinius apmąstymus, to nežinojo, suprato tik, kad artėjant prie namų širdis iš nerimo neėmė daužytis greičiau kaip kadaise, – jis pažino vaizdą ir kvapus, bet jų nebejuto.

      Visada aistringai didžiuodavosi savo paveldu. Kada ta aistra virto pareiga? – susimąstė jis, stabtelėjęs nužvelgti savo protėvių dvaro.

      Namai, į kuriuos jis atsivedė savo sužadėtinę, namai, kuriuos jis paliko tądien, kai ji pabėgo su geriausiu jo draugu, o jis padavė prašymą skirtis.

      Markas išmetė iš galvos tamsias mintis – visoje šio senovinio pastato istorijoje tai tebuvo vienas mirksnis, o jo paties gyvenime laikas žaizdoms laižytis baigėsi; jei jis taip ir toliau jausis, tai jau virs savęs gailėjimusi. Žinoma, buvusi žmona sužeidė jo savigarbą, bet jos neatgausi bėgdamas, o visi šio namo sienose likę slogūs prisiminimai tikrai nebus blogesni gyvenimo palydovai nei buvo Alegra!

      Jų santuoka jau nuo pat pradžių buvo košmariška, bet labiausiai jį pykdė ne žmonos išgėrinėjimai ar neištikimybė – labiausiai pykdė tai, kad jis patikėjo jos vaidyba.

      Čia buvo ir kitų atsiminimų.

      Šiame name jis praleido savo vaikystę.

      Tyrinėjo dvarą ir mėgavosi tokia laisve, kokios gal ir nebūtų turėjęs, jei jo tėvai būtų labiau juo rūpinęsi.

      Bet aktorė motina dažnai buvo išvykusi filmuotis. Tėvą, tolimą figūrą, matydavo dažniau, bet išmainęs daug žadančią teisininko karjerą į politiką, kur dėl savo sąžiningumo susirado tiek draugų, tiek priešų, šeimą jis paliko labai jau tolimoje antroje vietoje.

      Turėjo gal net daugiau priešų nei draugų, pamanė Markas, prisiminęs tą niūrią dešimtojo dešimtmečio dieną, kai per žinias išgirdo, kad įvyko žmogžudystė.

      Viena kulka, ir jo tėvas žuvo vietoje, o titulas perėjo Markui.

      – Marchese.

      Markas krūptelėjo, išgirdęs kreipinį, kuriuo profesiniame gyvenime į jį niekas nesikreipdavo.

      – Albertai! – nuoširdi pasitenkinimo šypsena nušvito jo veide, sušvelnino klasikinius jo bruožus. Vyras žengė pirmyn, ištiesęs ranką pasisveikinti.

      Antrasis vyras iššoko iš bestogio automobilio taip gyvybingai, kad pavydėtų ir dvidešimčia metų jaunesni, ir priėjo paspausti rankos.

      – Gerai atrodai, Albertai, – nuoširdžiai tarė Markas.

      – Tu taip pat.

      Jis paplekšnojo jaunesniajam vyrui per petį ir po delnu pajuto tvirtus raumenis.

      Brangus jo kostiumas slėpė ne minkštą pilvą, o nuo jodinėjimo ir įvairių kitų ekstremalių sporto šakų, kurioms Albertas iš esmės nepritarė, tvirtą ir įdiržusį kūną.

      Jam palengvėjo pamačius, kad prabangus miesto gyvenimas – juk žmogus negali nuolat tūnoti kambaryje – nesuminkštino Marko Speranzos, tačiau apgailestavo, kad žaliose jo akyse atsirado kietumo ir cinizmo, ko jaunystėje tikrai nebuvo.

      Kita vertus, tiek patyrusiam žmogui šiek tiek cinizmo turėti leistina.

      – Ar prižiūri naują žmogų?

      Dvaro prižiūrėtojas, Marko pasamdytas prieš trejus metus, Albertui, kurio šeima Marko šeimai tarnavo ištisas kartas, visada bus naujokas.

      – Jis stropiai dirba.

      Markas nusišypsojo.

      – Na, iš tavęs tai tikra pagyra, Albertai, o kaip Natalija? – tariant jos vardą Marko veidas sušvelnėjo.

      Alberto žmonos oficialios pareigos buvo virėja, ji vadovavo

Скачать книгу