LITMIR.BIZ

Скачать книгу

brendžio nebejausdamas skonio.

      – Kur ji dabar?

      – Nežinau ir man nerūpi! Aš jos išsižadėjau.

      Nikolas padėjo taurę. Pulkininkas Daremas šiurkštus, siaurai mąstantis pagyrūnas – tą Nikolas žinojo jau prieš paprašydamas Harietos rankos, tačiau atsisakyti mergaitės, kai ji tokia jaunutė, yra… Nusikaltimas, štai kas.

      – Jai tik septyniolika. Kažin ar galite…

      – O ar tai jūsų reikalas? – atkirto pulkininkas.

      Nikolas ramiai į jį pažiūrėjo.

      – Visiškai mano. Jei prisimenate, pone, tai su manimi ji buvo susižiedavusi.

      Ir nuo manęs pabėgo.

      Pulkininkas perkreipė lūpas.

      – Ji pas kažkokią visur nosį kaišiojančią nenuoramą. – Pasirausė švarko kišenėje ir sviedė ant Nikolo stalo popieriaus gniužulą. – Štai.

      Nikolas atskyrė du popieriaus lakštus, padailino. Du laiškai. Rašyseną jis atpažino.

      Mielas seneli,

      išvažiavau gyventi pas savo tetą. Žinau, kad mano pareiga tekėti už majoro Reinoldso, bet supratau, kad nepajėgsiu.

      Tavo anūkė Harieta

      Jis dirstelėjo į pulkininką.

      – Parašyta prieš keturias dienas.

      Pulkininkas Daremas pasimuistė kėdėje tarsi išgirdęs neišsakytą priekaištą.

      – Maniau, kad ją surasti ir sugrąžinti atgal bus paprasčiau.

      O kas tada? To Nikolas nepaklausė. Atsakymas ir taip akivaizdus: pulkininkas buvo nusiteikęs Harietai prigrasinti ir ją ištekinti.

      O aš neturėjau apie tai sužinoti.

      Širdyje kunkuliavo pyktis. Sukandęs dantis perskaitė antrą laišką. Parašytas vakar.

      Mielas seneli,

      prašau nesirūpinti dėl mano saugumo. Kilni geradarė suteikė man pastogę, kol susisieksiu su savo teta.

      Tavo anūkė Harieta

      Nikolas padėjo laišką.

      – Kas ta geradarė?

      – Nežinau. Ir man nerūpi!

      – O turėtų. – Balse buvo girdėti priekaištas. – Anūkės saugumas tik jūsų rankose.

      Pulkininko Daremo veidas tamsiai išraudo.

      – Jei ji nebūtų kišusis, Harietą jau būčiau susigrąžinęs. Niekas neiškiltų į viešumą! Dabar…

      – Aš vis dar galiu tylėti, – ramiai pasakė Nikolas. Norėjosi sugniaužti kumštį. Nikolas išskėtė pirštus ant stalo. – Niekam nebūtina žinoti, kad sužadėtuvės nutrauktos.

      Pulkininkas nukreipė akis.

      – Apsistojau savo klube netoliese… – atsikrenkštė. – Turbūt jau leptelėjau keletą neapgalvotų žodžių.

      Įkvėpęs pro sukąstus dantis Nikolas tylėjo. Nereikia aiškinti, ką turi galvoje pulkininkas Daremas – jis garsėja tuo, kad įniršęs garsiai siautėja. Iki vakaro pusė Londono žinos apie Harietos pabėgimą. Ir tik dėl to, kad tu nesuvaldai temperamento, abu tapome naujausių aukštuomenės skandalų herojais.

      – Kvaila mergiotė! – negailestingai tėškė pulkininkas Daremas. – Jei tik surasčiau, gerai išplakčiau!

      Nikolas priešiškai pašnairavo į jį.

      Tai tave norėčiau išplakti. Pyktis lipo Nikolo gerkle.

      – Pasiųsiu žinutę į laikraščius, – pažadėjo. Kalbėjo diplomatiškai. – Paskelbsiu, kad mano sužadėtuvės su jūsų anūke nutrauktos. – Jis atsistojo ir nusilenkė. – Geros dienos, pone.

      Raukšlės pulkininko veide dar pagilėjo, buvo matyti, koks jis nepatenkintas. Akimirką atrodė, kad dar ką nors pasakys, bet tik atsistojo ir linktelėjo:

      – Geros dienos.

      Nikolas stebėjo, kaip jis išeina. Galvą spaudė įniršis. Jis vėl paėmė laiškus.

      Žinau, kad mano pareiga tekėti už majoro Reinoldso, – rašė Harieta, – bet supratau, kad nepajėgsiu.

      Jis sugniaužė ranką, suglamžė popierių. Vėl teks pradėti nuo pradžių: dalyvauti pokyliuose ir sambūriuose, šokti, mandagiai kalbėti, rinktis tylią ir paklusnią mergaitę, kurią lengva paversti tokia žmona, kokios jam reikia – o visi dėbčios iš pašalių ir patenkinti kuždėsis.

      Nusviedė laiškus ir nuskubėjo pasiimti jodinėjimo pirštinių.

      Trečias skyrius

      Izabela apsidairė pokylių salėje. Patenkinta atsiduso. Londonas. Ji linksma, nuolat užsiėmusi.

      – Man tikrai patinka šitas sezonas.

      – Taip.

      O jos draugė raukėsi.

      – Tau skauda galvą, Guste?

      – Galvą? – Augustos Vošburn kakta išsilygino. – Ne, aš pykstu.

      – Pyksti? – Izabela vėl apsidairė aplinkui, akyse mirgėjo prabangūs audiniai ir spindintys papuošalai, sietynuose ryškiai švietė žvakės.

      Salė buvo sausakimša; muzikos fone aidėjo garsūs balsai. Ji niekaip nesurado priežasčių, ko Gustei pykti. Pokylis neginčijamai pasisekė.

      – Tas reikalas su Nikolu! – atsakė Gustė. – Visi apie jį kalba.

      – Nikolu?

      – Koks susigrūdimas, mieloji! – užpuolė Gustę ponia Faradėj. – Beveik neįmanoma pajudėti!

      Ji pasisuko į Izabelą, kepuraitėje sulingavo trys ilgos plunksnos. Moters suknelė buvo rožinė ir išpuošta nesuskaičiuojama daugybe plunksnų.

      – Izabela, mieloji! Pagaliau grįžai į miestą.

      – Sara, kaip laikaisi? – mandagiai pasidomėjo Izabela, bet ledi Faradėj jau nusisuko į Gustę, jos akys smalsiai spindėjo.

      – Ir ką čia aš girdėjau apie tavo pusbrolį? Tai tiesa? Jo nuotaka pabėgo?

      Gustės veidas suakmenėjo. Ji dirstelėjo į Izabelą.

      – Taip.

      Izabelos džiaugsmas dėl pokylio blėso.

      – Tavo pusbrolis?

      – Majoras Nikolas Reinoldsas.

      Izabela išplėtė akis.

      – Žmogėdra? Jis tavo pusbrolis?

      – Žmogėdra? – sukrizeno ledi Faradėj.

      – Žmogėdra? – visai kitokiu tonu pakartojo Gustė. Suraukė antakius. – Kas jį taip vadina?

      Izabela prikando liežuvio galiuką. Kvailė.

      – Majoras Reinoldsas – tavo pusbrolis?

      Gustė linktelėjo.

      – O jo nuotaka paspruko! – paaiškino ledi Faradėj. – O dabar papasakok man, Augusta…

      Izabela nebegalėjo pakęsti piktdžiugiško smalsumo.

      – Sara, regis, kad ponia Dramond-Beril bando patraukti tavo dėmesį.

      – Tikrai? Prašau man atleisti…

      Izabela stebėjo, kaip ji tolsta –

Скачать книгу