LITMIR.BIZ

Скачать книгу

e>

      Pirmas skyrius

      Rivervokis, Pietų Dakotos valstija

      1897-ųjų lapkritis

      Iš lentinio tako išsikišęs šipulys smigo kiaurai Treisio Balentaino kelnes. Jis keikė savo dalią ir pyko ant lemties. Kaip taip nutiko, kad lemiamą gyvenimo akimirką teks pasitikti su rakštimi pasturgalyje?

      Reikia pripažinti, paslydo jis ne netyčia, bet tikrai neketino pargriauti tos moters. Tačiau ji irgi krito paslika skersai jo priešais bilietų langelį geležinkelio stotyje, o jos lagamino turinys pasklido aplinkui. Apatiniai ir bateliai, kaspinai ir segtukai gulėjo ant tako, daugelis jų prispausti knygų, kuriomis nešinas jis ėjo.

      Iš po kelio išsitraukęs sutraiškytus akinius, vyras jais pasibalnojo nosį.

      Net pro skilimo voratinkliu išvagotą stiklą jis atpažino tą moterį. Pro šešiolikos metų prisiminimų ir permainų ūkanas atpažino savo vienintelę, tikrąją meilę.

      – Jūs!.. – moteris, regis, ieškojo bjauriausio žodžio savo žodyne.

      – Stuobrys? – bandė padėti jis.

      – Kvailys!

      Kaltinimas neįskaudino; tuzinus sykių ji žaismingai vadino jį daug blogesniais vardais. Tačiau tai nereiškė, kad sieloje jis nesijuto sužeistas.

      Lileta Greisė Preston žvelgė jam tiesiai į akis neatpažindama, kas jis toks.

      Jo fantazijose apie stebuklingą jųdviejų susitikimą jie vienas kitą aplaistydavo ašaromis ir nuberdavo bučiniais.

      Jis prisiekė mylėti ją amžinai ir tegu jį skradžiai, jeigu to nepadarė. Jis brangino jos atminimą nuo tada, kai jam sukako keturiolika, tačiau nė antakio krustelėjimas ar blakstienų virptelėjimas neišdavė, kad ji būtų jį prisiminusi.

      Teisybės dėlei reikia paklausti – o ko jis tikėjosi? Kai paskutinįkart matėsi, jis buvo ištįsęs ir nevikrus, o dabar – aukštas ir stambesnis. Metams bėgant jo šviesūs plaukai patamsėjo. Pastaruoju metu jis nešiojo trumpai kirptą tvarkingą barzdą. Tada težėlė persikų spalvos pūkeliai.

      Jis visai nebepanašus į tą bernioką, koks tuomet buvo, o ji atrodė visiškai tokia pati. Iš raudonų garbanų, išraiškingų mėlynų akių ir mirksniu iš grimasos į šypseną galinčių pasikeisti lūpų būtų pažinęs ją, net jeigu lemtis nebūtų užkorusi tokio proto, kuris atsiminė beveik viską.

      – Būkite malonus ir pasitraukite iš po manęs, pone?.. – ji klausiamai kilstelėjo antakį.

      Tai aš, Treisis.

      – Klarkas, – prisistatė jis suraukdamas kaktą ir dėl visa ko žagtelėjo.

      – Pone Klarkai, jūsų…

      – Tai yra, Klarklis. Ponas Klarkas Klarklis jūsų paslaugoms, panele.

      – Pone Klarkai Klarkli, malonėkite ištraukti savo kelį iš mano turniūro.1

      – Jūsų?.. Ak, varge, meldžiu atleisti, – Treisis atsistojo ir ištiesė jai ranką, trokšdamas bent vieno prisilietimo, kad ir per odinę pirštinę.

      Ji leidosi padedama pakilti ant kojų. Tada jis ėmė vaidinti klouną ir pamėgino sulyginti jos sijonus.

      Prakeikimas, jis ir yra klounas, nereikia nė vaidinti. Vykdydamas šią užduotį galėjo pasivadinti bet kokiu vardu, bet kam gi reikėjo išsirinkti Klarką Klarklį?!

      Jeigu jam būtų bent prisisapnavę, kad gali sutikti Liletą Preston, būtų apsimetęs teisininku arba kaubojumi. Bet kuo, tik ne senuoju Klarkliu, amžinai viską painiojančiu mokslingu bibliotekininku.

      Tačiau dabar jau niekur nedingsi. Dauguma Rivervokio gyventojų spėjo susipažinti su Klarkliu, tiksliau sakant, susidurti. Vidury užduoties jis negali keisti tapatybės. Pernelyg daug pastatyta ant kortos… Klarklio rankose – nekaltų Hanisprio psichiatrijos ligoninės pacientų likimai.

      Reikia dėkoti lemčiai, kad Lileta jo neatpažino. Dėl to plyšo širdis, bet viskas tik į gera.

      Po perkūnais… Jis įstrigo savo paties sukurtoje klampynėje ir nebuvo nė menkiausios prošvaistės, kaip iš jos išsikapstyti.

      Lileta pliaukštelėjo per ranką, bandančią sutvarkyti tą žavų, kad ir kiek persikreipusį turniūrą po sijonu.

      – Pone Klarkli! Ar jau visai neturite gėdos?

      Šaunuolė, Lils, – galvojo jis, – vis dar sugebi apsiginti.

      – Kodėl gi, turiu… Tai yra dažniausiai. Panele, turite neblogą smūgį, – Treisis pasitrynė ranką, per kurią ji pliaukštelėjo, paskui susilenkęs pradėjo iš po knygų traukti jos daiktus.

      Ji tikriausiai pagalvos, kad jis visiškas idiotas, jei išdrįso paimti jos nėriniuotą, rausvais kaspinėliais papuoštą korsetą, bet tas veiksmas – arčiausiai intymumo, kokį tikriausiai kada nors teks su ja patirti.

      Lileta pasilenkė šalia jo, jau pakėlusi ranką vožti dar sykį. Treisis atkišo drabužėlį jai, tačiau dar spėjo užuosti nuo jo sklindantį rožių aromatą.

      – Nedrįskit nė pirštu paliesti tų plačkelnių2! – dėbtelėjo į jį Lileta, susigriebė savo daiktus, sugrūdo į lagaminą ir jį užsegusi atsistojo.

      Lapkričio vėjas, atpūtęs pirmojo sniego pažadą, susuko Liletos sijono apačią. Kojele ji mušė į lentinį taką jam pažįstamą ritmą „viens, du, trys – pauzė“. Lileta vos tvardėsi.

      Treisis susirinko knygas ir, kaip dera Klarkliui, susidėjo jas abėcėlės tvarka. Jis tikėjosi, kad ji pastebės, ir ji pastebėjo. Užvertė akis ir atsiduso.

      – Man buvo labai malonu, – atkišo ranką jis. – Apgailestauju, kad jus pargrioviau. Priimkite nuoširdžiausius atsiprašymus. Sveika atvykusi į Rivervokį.

      Dauguma moterų nebūtų priėmusios tokio atsiprašymo – jis pasirodė ne tik nevikrus, bet ir kvailas ir nemandagus, bet dėl visa ko Treisis ištiesė ranką ir laukė.

      Lileta ilgai žiūrėjo jam į veidą tirdama, sverdama, spręsdama.

      – Labai atsiprašau, panele…

      – Na, visko pasitaiko, – galiausiai paspaudė jo ranką. Šypsena, kuri nedavė ramybės sapnuose, jam atleido. – Aš Lilė Gordon.

      Gordon? Ištekėjusi? Ne! Prieš šešiolika metų ji paėmė jo ranką, prispaudė ją prie savo dvylikametės širdies ir prisiekė tekėti už jo ir tik už jo.

      – Ei, mam, Merė nori valgyt.

      Nešinas kūdikėliu, prie Lilės Gordon priėjo ne vyresnis negu dešimties metų berniukas.

      – Ir jai šalta, – pridūrė berniukas, iš po surauktos kaktos į Treisį mesdamas vertinantį žvilgsnį.

      Neatrodė, kad mergytei būtų šalta arba ji būtų buvusi alkana. Ji buvo taip apmuturiuota nuo šalčio, kad matėsi tik mėlynos – kaip Lils – akutės ir riesta nosytė.

      Treisis gėrėjosi berniuku, kad šis išdrįso prieiti, – juk kažkoks stambus keverza ką tik pargriovė jo motiną.

      – Susipažink su ponu Klarkliu, Džesi, – Lileta paėmė iš sūnaus mergytę. – Tada eisim savais keliais. Viešbutis visai netoli.

      – Malonu susipažinti, jaunuoli, – pasakė Treisis, iš tiesų jausdamas pasitenkinimą, mat sukrėtimas prasisklaidė, ir ištiesė ranką.

      Pakreipęs galvą, berniukas nužvelgė jo veidą, kaip ir motina, o tada, vėl kaip ji, akimirksniu apsisprendė ir paspaudė Klarkliui ranką.

      – Tai geros dienos, pone Klarkli, – palinkėjo Lileta.

      Iš po skrybėlės veržėsi raudonos garbanos, jos šypsena šildė jį ten, kur ištisą amžinybę nejuto jokios šilumos.

      Džesis pakėlė motinos lagaminą, paskui savąjį, o dar vieną, nediduką, nešėsi pasikišęs po pažastimi.

      Treisis nusekė žvilgsniu Rivervokio viešbučio link traukiančią Liletą su šeimynėle. Gerai, kad viešbutis taip arti, nes atrodė, kad sulig kiekviena minute šąla vis labiau.

      Jis

Скачать книгу