LITMIR.BIZ

Скачать книгу

visi kiti…

      – Sofija?

      – Taip, – atsiliepė ji pažadinta. – Atleisk, Žanai Klodai. Negaliu dabar apie tai kalbėti. Esu traukinyje, čia nelabai geras ryšys.

      – D‘accord. Paskambinsiu vėliau.

      – Ne! Šį savaitgalį negali man skambinti visai. Aš… aš dirbsiu, juk žinai, kad į filmavimo aikštelę telefono pasiimti negaliu. Klausyk, paskambinsiu tau, kai pirmadienį grįšiu į Londoną. Tada deramai pasikalbėsim.

      Na, ir kvailai pasakė, pamanė Sofija nuvargusi, išjungdama telefoną. Nebuvo apie ką kalbėtis. Tai, kuo dalijosi juodu su Žanu Klodu, buvo linksmybės ir tiek. Linksmybės. Romantiškas nuotykis žiemiškame Paryžiuje. Dabar jis pasiekė savo natūralią baigtį ir atėjo laikas gyventi toliau.

      Vėl.

      Įgrūdusi telefoną į kišenę, ji pasisuko į langą. Lauke vėl snigo ir, traukiniui lekiant pro kažkokį bevardį miestelį, Sofija matė, kaip storos snaigės sukosi po gatvių žibintais ir dengė praeivių pėdsakus ant šaligatvių, matė tvarkingas namų eiles, žiemos vakarui užtrauktas užuolaidas. Ji įsivaizdavo už jų esančius žmones: ant sofos prieš televizorių sukritusias šeimas, jaukiai besipykstančias dėl pultelio; susiglaudusias poreles, suvienytas šalto vakaro ir besimėgaujančias penktadieniniu vynu.

      Mąstant apie tokį patogų jaukumą, ją užklojo liūdesio antklodė. Šiuo metu tai buvo skaudi tema. Grįždama iš Paryžiaus Sofija sužinojo, kad, jai nesant, sugyventinės draugas įsikraustė į butą ir dabar šis virto Laimingų porelių būstine. Draugiškos paleistuvystės atmosfera, kurioje gyveno ji su Džese, užvertusios butą kosmetika, skalbtinais drabužiais ir kvailais žurnalais, dingo. Butas buvo nepriekaištingai tvarkingas, ant sofos atsirado naujos pagalvėlės, ant virtuvės stalo – žvakės.

      Džaspero pagalbos šauksmas, kviečiantis Sofiją pas jo šeimyną savaitgaliui į Nortamberlandą suvaidinti jo merginą, sukėlė didžiulį palengvėjimą. Bet dabar viskas bus taip, liūdnai pamanė ji, miesteliui likus už nugaros, o traukiniui vėl panirus į tamsą. Visi poruosis, kol ji liks paskutinis vienišas žmogus, vienintelis, nenorintis santykių nei įsipareigojimų. Net Džasperas ėmė kelti nerimą, iškeisdamas vėlyvus vakarus ir šokius į jaukius vakarus namuose, kai reikalai su Serchijumi surimtėjo.

      Tačiau kodėl nurimti, jei galima linksmintis?

      Staigiai atsistojusi Sofija pagriebė savo rankinę ir įtaisė ją ant lentynos virš galvos. Lengva nebuvo ir ji puikiai suprato, kad stumiant ir grūdant rankinę ne tik jos nepakenčiama suknelė kilo aukštyn, bet dar ir atsilapojo paltas, be abejonių atidengdamas priešais sėdinčiam vyrui juodą korsetą ir nederamą dalį šlaunies. Degdama iš gėdos Sofija žvilgtelėjo į jo atspindį lange.

      Jis iš viso į ją nežiūrėjo. Atlošęs galvą atgal, visiškai tuščiu ir tolimu veidu jis skaitė laikraštį. Kažkodėl jo abejingumas skaudino labiau nei ankstesnė patyčia. Apsigaubusi paltu Sofija vėl atsisėdo, tačiau sėdantis jos kelias po stalu paglostė vyro šlaunį.

      Ji sustingo užlieta mirgančio virpulio.

      – Atsiprašau, – sumurmėjo truktelėdama kojas šalin nuo jo ir pakišdama po sėdyne.

      Laikraštis lėtai nusileido ir Sofija pirmąkart pažvelgė tiesiai į jį. Reakcija žiūrint į jį lange buvo ganėtinai galinga, o žiūrėti tiesiai buvo lyg liesti nuogą laidą. Vyro akys buvo ne rudos, kaip ji manė, o pilkos kaip šalta Šiaurės jūra, su sunkiais vokais ir storomis, tamsiomis blakstienomis, tokiomis įspūdingomis, kad kurį laiką nukreipė jos dėmesį nuo kitų veido bruožų.

      Kol jis nusišypsojo.

      Vos žymus šypsenos šešėlis, kuriam nepavyko ištirpdyti ledo jo akyse, tačiau padėjo nukreipti Sofijos dėmesį į lūpas…

      – Nieko tokio. Gerai pagalvojus, pirmoje klasėje turėtų užtekti vietos kojoms, ar ne?

      Jo balsas buvo žemas ir kimus, ir toks seksualus, kad Sofijos dvasia turėtų pakilti nuo minties, kad ateinančias keturias valandas praleis taip arti jo. Tačiau tai, kaip jis, nors ir nežymiai, pabrėžė žodžius pirma ir klasė, ir tai, kaip žvelgė į ją, lyg ji būtų vikšras šefo salotose prabangiame restorane, visiškai nustelbė jo fizinį grožį.

      Sofija nemėgo žmonių, kurie šitaip į ją žiūrėjo.

      – Iš tiesų, – pritarė ji su tokiu pirmos klasės pasitikėjimu savimi, kuris jį turintiems žmonėms automatiškai suteikdavo priėmimą visur. – Stebėtina. – Ir tada, bent pati taip tikėjosi, su pasipiktinimu kilstelėjo savo palaikio militaristinio palto apykaklę, patogiau įsitaisė sėdynėje ir užsimerkė.

      Kitas Ficrojus padėjo laikraštį.

      Paprastai išvykęs jis vengdavo skaityti straipsnius apie situaciją, kurią paliko; karštis, smėlis ir desperacija niekada nebuvo tinkamai perteikti juodai baltame puslapyje. Jis nusipirko laikraštį, kad paskaitytų apie normalius dalykus, tokius kaip regbio pasiekimai ir lenktynių naujienos, bet galų gale perskaitė viską, mėgindamas nepaisyti priešais sėdinčios merginos, kuri, panašu, įsispaudė jo tinklainėse.

      Nesuveikė. Net juokingai neteisingi operacijos prieš teroristus Vidurio Rytuose raportai neleido jam pamiršti jos.

      Kažin ar tai labai netikėta, rūgščiai pamanė Kitas. Pastaruosius keturis mėnesius jis praleido dykumoje, kompanijoje, kurią sudarė tik vyrai, tačiau jis vis dar žmogus ir negali nereaguoti į merginą, avinčią aukštakulnius batus ir trumpiausią juodą suknelę po netikru militaristiniu paltu. Ir dar su tokiu kimiu naktinio klubo dainininkės balsu, kuris, rodėsi, iš tiesų aiškino įsimylėjusiam kvailiui kitame ryšio gale, kad viskas, ko ji nori, tėra seksas.

      Po siaubingai niūrios ceremonijos, kurioje Kitas ką tik sudalyvavo, jos išvaizda buvo kaip greita ir itin veiksminga injekcija.

      Jis suvaldė gailią šypseną.

      Veiksminga, nors gal ir ne visai rafinuota.

      Leido žvilgsniui vėl nusklęsti prie jos. Ji užmigo greitai ir lengvai it katė, kojas pasikišusi po savimi, avietinėse lūpose žaidė nežymi šypsena, lyg sapnuotų kažin ką smagaus. Vokai buvo perbraukti juodu akių pieštuku, šonuose linija pratęsta, tikriausiai tai ir suteikė jos akims panašumą į katės.

      Kitas susiraukė. Ne, ne tik tai. Dar jų pribloškianti žaluma. Jis galėjo įsivaizduoti tikslų jų atspalvį – vaiski, vėsi šviežių lapų žaluma – net dabar, kai ji miega.

      Jei išties miega. Kito Ficrojaus radaras gana tiksliai aptikdavo apgaulę, o ši mergina privertė jį veikti vos pasirodžiusi. Tačiau dabar nežinia kodėl Kitas buvo tikras, kad mergina neapsimetinėja. Ne tik dėl jos sustingimo, bet ir dėl prieš tai aplink ją kunkuliavusios energijos, kuri dabar buvo dingusi. Lyg išjungta šviesa. Lyg nusileidusi saulė, palikusi šešėlius ir staigią vėsą.

      Miegas – nekaltųjų atpildas. Atsižvelgiant į tai, jog ji ką tik pamelavo savo vaikinui, tai atrodė nesąžininga, ypač dėl to, kaip žiauriai ji tai pasakė. Bet miegas apgobė ją visiška ramybe, tokia, kad vien žiūrėdamas į ją, stebėdamas jos ryškius varinius plaukus, užkritusius ant veido, judančius sulig kiekvienu atodūsiu, Kitas pajuto, kaip nuo išsekimo jam ir pačiam ima mausti pečius.

      – Prašom pateikti bilietus.

      Vagone tvyrojusį sąstingį sutrikdė kontrolierius. Nuvilnijo judesys, žmonės muistėsi, atvėrinėjo rankines, kuitėsi kišenėse. Kitoje stalo pusėje nurimusios merginos blakstienos nė nesujudėjo.

      Ji buvo vyresnė, nei atrodė iš pradžių, dabar pastebėjo Kitas, vyresnė, nei galėtum pagalvoti iš juokingai paaugliškos aprangos – galbūt kiek virš dvidešimties? Net ir tokiu atveju, joje buvo kažkas keistai vaikiško. Na, jei nepaisytum kreminės iškirptės virš nėriniuoto korseto.

      O

Скачать книгу