LITMIR.BIZ

Скачать книгу

Aš esu Klerė. Klerė Keis.

      Putni rudakė tamsiaplaukė stebeilijo į ją.

      – Malonu. Ką galėčiau jums pasiūlyti? Turime karštos, ką tik iš orkaitės išimtos duonos su rozmarinais ir česnakais.

      – Esu Klerė Keis, – viltingai šypsodamasi pakartojo Klerė.

      – Pirmą kartą girdžiu.

      Klerė mostelėjo ranka į sieną su užrašu.

      – Keis, vadinasi – Nikolės sesuo.

      Paauglės akys išsiplėtė.

      – O Dieve. Negali būti. Iš tikrųjų? Pianistė?

      Klerė suraukė antakius.

      – Taip, koncertuojanti pianistė. – Netgi solistė, tik ar verta apie tai kalbėti? – Atvykau dėl Nikolės operacijos. Džesė paskambino ir paprašė…

      – Džesė?! – suspiegė mergina. – Ji negalėjo. O Viešpatie, jūs turbūt juokaujate? Nė už ką nepatikėsiu. Nikolė ją užmuš, jeigu dar neužmušė. Aš tuoj… – Ji mostelėjo ranka. – Luktelėkite, gerai? Aš tuoj grįšiu.

      Klerei nespėjus nieko pasakyti, mergina apsisuko ir dingo.

      Klerė pasitaisė ant peties rankinę ir ėmė apžiūrinėti vitrinoje išdėliotus kepinius. Ten buvo kelių rūšių pyragėlių, sausainių ir keletas kepaliukų duonos. Skrandis suburbuliavo primindamas, kad ji visą dieną nieko nevalgė. Per daug nervinosi ir lėktuve neįstengė nė kąsnio nuryti.

      Gal reikėtų pasiimti tos rozmarinų duonos ir stabtelėti kur nors prie…

      – Ką, po velniais, jūs čia veikiate?

      Klerė žvilgtelėjo į besiartinantį vyrą. Jis buvo aukštas, atrodė gal kiek negrabus, gražiai įdegęs. Iš išvaizdos galėjai spręsti, kad visą gyvenimą dirba fizinį darbą arba daug laiko praleidžia treniruoklių salėse. Ji labai stengėsi nesiraukyti žvelgdama į jo languotus marškinius ir nudrengtus džinsus.

      – Esu Klerė Keis, – pradėjo ji.

      – Žinau, kas esate. Klausiu, ką čia veikiate?

      – Ne, jūs klausėte, ką, po velniais, aš čia veikiu. Tai skirtingi dalykai.

      – O koks skirtumas?

      – Vienas klausimas rodo nuoširdų domėjimąsi atsakymu, o kitas – kad kažkodėl jus erzinu. Iš tikrųjų tai jums nerūpi, kodėl čia esu, tik norite parodyti, jog aš visiškai nepageidaujama. Tai keista, ypač turint omenyje, kad iki šiol mudu dar nebuvome susitikę.

      – Mes su Nikole draugai. Nors ir nebuvome susitikę, žinau apie jus daugiau nei reikia.

      Klerė nieko nesusigaudė. Jeigu Nikolė vis dar pyksta, kam Džesei reikėjo skambinti ir ją kviesti?

      – Kas jūs toks?

      – Vajatas Naitas. Nikolė yra ištekėjusi už mano netikro brolio.

      „Nikolė ištekėjo? Kada? Už ko?“ Nuo šių klausimų užplūdo gilus liūdesys. Tikra sesuo nematė reikalo pranešti ar pakviesti į vestuves. Kaip visa tai niekinga.

      Klerės veide atsispindėjo jausmų sumaištis. Vajatas nesivargino jų perprasti. Moterys ir jų jausmai buvo nesuvokiami dalykai paprastam mirtingajam. Mėginimai jas suprasti priveda vyrą prie girtuoklystės, o paskui ir prie savižudybės. Be didelio susidomėjimo jis apžiūrinėjo priešais stovinčią liekną blondinę, ieškodamas panašumo su Nikole ir Džese.

      Pirmiausia užkliuvo žydros akys – visų trijų tokios. Ko gero, ir lūpų forma panaši. Plaukų spalva… lyg ir tokia pat. Nikolė buvo blondinė. Klerės plaukai spindėjo daugybe atspalvių.

      Bet daugiau niekas jų nesiejo. Nikolė buvo jo draugė, jis jau daugelį metų ją pažinojo. Gana daili normalios išvaizdos moteris.

      Klerė vilkėjo šviesiais drabužiais – kiek per ilgą baltą apsiaustą, po apačia buvo matyti baltas megztinis ir tokios pat spalvos laisvos kelnės. Smėlio spalvos rankinė derėjo prie batų. Ji atrodė tarsi ledo princesė… blogio įsikūnijimas.

      – Ketinu aplankyti seserį, – ryžtingai tarė Klerė. – Žinau, kad ji guli ligoninėje. Tik nežinau kurioje.

      – Neketinu jums pasakyti. Nesuprantu, ko jūs čia atvykote, panele, bet dedu galvą: Nikolė visiškai nenori jūsų matyti.

      – O aš girdėjau priešingai.

      – Iš ko?

      – Iš Džesės. Ji sakė, kad Nikolei po operacijos reikės pagalbos. Vakar ji man paskambino ir štai aš čia. – Klerė šiek tiek kilstelėjo smakrą. – Aš neketinu išvykti, pone Naitai, jūs manęs nepriversite. Vis tiek susitiksiu su seserimi. Jeigu nesuteiksite man informacijos, apskambinsiu visas Sietlo ligonines ir ją surasiu. Nikolė yra mano šeimos narė.

      – Nuo kada? – burbtelėjo jis, atkreipdamas dėmesį į atkištą smakrą ir ryžtą jos balse. Tai buvo būdinga abiem dvynėms.

      Kodėl Džesė taip pasielgė? Norėjo dar labiau viską supainioti? Ar ištaisyti beviltišką padėtį? Nikolei iš tikrųjų reikia pagalbos, tik jai būtų sunku paprašyti. Jis padarytų, ką gali, bet privalo prižiūrėti Eimę. Nikolė nė už ką nenorėjo, kad Dru būtų šalia, be to, jo niekam tikęs brolis kažkur dingo, tiesiog pasislėpė. Iš Džesės išvis jokios naudos. O daugiau pasikliauti nėra kuo. Vajatas mintyse nusikeikė. Ir kodėl jis verčiamas priimti sprendimą?

      – Kur žadate apsistoti?

      – Namuose, kur daugiau?

      – Gerai. Ten ir būkite. Nikolė grįš po kelių dienų, tada galėsite ją slaugyti.

      – Aš nelauksiu kelių dienų, kad ją pamatyčiau.

      „Savanaudė, išlepinta egoistė, savimyla“, – Vajatas prisiminė epitetus, kuriais laiške Nikolė apibūdino seserį. Dabar jie visi įgavo realų pavidalą.

      – Paklausykite, jūs galite palaukti namuose arba skristi atgal į Paryžių, jei ten gyvenate.

      – Į Niujorką, – ramiai atsakė Klerė. – Aš gyvenu Niujorke.

      – Nesvarbu. Nelankysite Nikolės kelias dienas, kol ji šiek tiek sutvirtės, net jei man pačiam tektų saugoti jos palatą. Aišku? Ji stengiasi atsigauti po operacijos ir tikrai mažiausiai trokšta turėti reikalų su tokia rakštim subinėj kaip jūs.

      2

      Klerė subliūško it pradurtas balionas, o Vajatas jautėsi kaip didžiausia subinės skylė šiapus Uolinių kalnų. Jis tikino save, kad tokia pamoka jai bus tik į naudą ir padės subręsti, nes, matyt, iš prigimties yra pratusi manipuliuoti žmonėmis. Nors ir stengėsi parodyti, kaip smarkiai jai rūpi sesuo, per visus tuos metus, kiek jis pažinojo Nikolę, Klerė čia nė akių nerodė. Neatvažiuodavo į gimtadienius, net tose sumautose vestuvėse nepasirodė. Ji puikiai vaidino auką, tačiau Vajatas neketino užkibti ant kabliuko.

      Bet tą akimirką, kai atrodė, kad Klerė tuoj apsisuks ir dings iš čia, ji atsitiesė. Atlošė pečius, kilstelėjo galvą ir pažvelgė jam tiesiai į akis.

      – Mano sesuo pakvietė mane.

      – Jūs taip sakote.

      – O jūs manimi netikite.

      – Aš apie tai išvis negalvoju, man nelabai rūpi.

      Ji krestelėjo galva, tviskantys šviesūs plaukai užkrito ant vieno peties.

      – Nikolė turi gerą ir rūpestingą draugą. Tikiuosi, ji tai supranta ir vertina.

      Klerė griebėsi pagyrų taktikos. Gal tai ir veiksmingas būdas bendraujant su tais, kurie nieko nenutuokia, kokia ji yra iš

Скачать книгу