LITMIR.BIZ

Скачать книгу

žiniasklaidos, ji darė viską – gėrė, vartojo narkotikus, linksminosi. Paskui porai metų pradingo. Lukas svarstė, ką gi ji veikė, ir nusprendė, kad tai tikriausiai neteikė jai garbės. Teilorė – viena iš nedaugelio šiose vestuvėse esančių žmonių, greta kurių jis pasirodytų kaip šventasis. Beveik.

      Lukas stebėjo ją iš kitapus kambario ir prisiminė skaitęs, kad pusbrolis Santas pasamdė ją naujausiame filme atlikti pagrindinį vaidmenį.

      Jos kūnas tiesiog neįtikėtinas. Galvodamas, kaip gražiai atrodytų tie šviesūs plaukai pasklidę ant jo pagalvės, jis žingtelėjo jos link, bet prisiminė, kad tarybos nariai stebi kiekvieną jo žingsnį ir laukia, kol jis peržengs ribą.

      Nenumanęs, kad sugeba taip susivaldyti, Lukas nusisuko ir įsitraukė į kostiumuotą vyrišką pokalbį apie ekonomiką.

***

      Jei Teilorė būtų pajėgusi tiek įkvėpti, būtų surikusi.

      – Vargšelė, – tarė moteris tokiu saldžiu balsu, kad nuo jo net dantys sugestų. – Šios vestuvės tikriausiai kelia jums įtampą.

      – Kodėl turėtų? – Teilorė toliau šypsojosi ir troško, kad greičiau pasirodytų Zakas. Reikės, kad paskolintų švarką, kai suplyš ši kvaila suknelė. – Tai puiki proga susipažinti su įdomiais žmonėmis. – Deja, jūs nesate viena jų.

      – Bet jums čia tiek pagundų. – Moteriškė nužvelgė stiklinę vandens Teilorės rankoje. – Tikriausiai nė nedrįstat gurkštelėti šampano, kad netyčia neprarastumėte savitvardos ir visos pastangos nenueitų perniek. Turėtų būti neįtikėtinai sunku, ypač turint omenyje, kur sukinėjatės.

      – Nesunku.

      – Kaip susilaikote negėrusi?

      Žinodama, kad be siuvėjos pagalbos nenueičiau į tualetą.

      – Netrukus filmuosiuosi po dvylika valandų per dieną. Visas dėmesys skirtas darbui. – Ji nekantriai to laukė. Žinojo, kad vos pradėjusi dirbti pasiners į vaidmenį. Tenorėjo vaidinti. Ir ne tik todėl, kad taip galės ištrūkti iš tuščio ir beprasmio gyvenimo.

      Pašonėn prisispaudė dar viena moteris.

      – Negaliu patikėti, kad vėl esate tarp žmonių. Ėmėte ir pradingote nuo žemės paviršiaus. Turite papasakoti, ar tos istorijos apie jus tiesa.

      Jos apsupo ją lyg vilkai, ketinantys kibti į dvėseną.

      Teilorė mintyse nusijuokė. Turint omenyje, kiek svorio numetė ruošdamasi šiam vaidmeniui, nedaug trūko, kad iš tikrųjų taptų dvėsena.

      Vos tik baigsis filmavimas, ji nulėks į artimiausią spurginę ir pasimėgaus angliavandeniais, bet iki tol teks laikytis taisyklių.

      Dar ilgiau ji neištvers. Smogs kam nors, suplėšys suknelę ir liks nuoga.

      Teilorė išsekusi spustelėjo telefono mygtuką ir šis suskambo.

      – Ak, atleiskite… – Ji nusišypsojo ir ištraukė iš rankinės telefoną. – Privalau atsiliepti. Labai malonu su jumis susipažinti. Netrukus pasimatysime koplyčioje! – Ir tikiuosi, kad abi užspringsite.

      Pridėjusi telefoną prie ausies ir džiugiai kalbėdamasi su savimi ji nuėjo iki terasos kampo, jausdama, kaip Santo akys seka kiekvieną jos žingsnį.

      Galėjo žiūrėti kiek panorėjęs. Ji neketino suklupti.

      Teilorė sugebės. Tereikia trumpai atsikvėpti. Paskui atsisės kur nors bažnyčios gale toli nuo įkyrių klausimų.

      Apėjusi terasoje susirinkusias žmonių grupeles ji apsidairė ieškodama atokesnės vietos. Aptikusi anglišką sodą, o už jo – labirintą, paspartino žingsnį. Puiku. Kas gali būti geriau nei labirintas?

      Kaip ji ir troško aukšta gyvatvorė apsaugojo nuo tvilkančios Sicilijos kaitros ir smalsių svečių žvilgsnių. Teilorė nusiavė batelius ir iš palengvėjimo sudejavo minkštai žolei atvėsinus maudžiančias pėdas. Giliai įkvėpusi ji įsiklausė paukščių čiulbesio. Gyvenk šia akimirka – ar ne to mokė Zakas? Į visa kita nekreipk dėmesio. Svarbiausia – dabartis.

      Pamažu jos pulsas sulėtėjo. Gumulas gerklėje atlėgo ir liko tik alkio pojūtis, nuolat lydintis ją nuo tada, kai sutiko atlikti pagrindinį vaidmenį. Ji kaip tik sveikino save atgavus savitvardą, kai staiga pasukusi už kampo atsitrenkė į vyrą.

      – Cristo, nejau nesupranti užuominos? – Tvirtos rankos ją suėmė ir išlaikė ant kojų. Vyro balsas buvo ledinis. Teilorė sutrikusi įsispitrėjo į jį.

      – Kokios užuominos?

      Ji akimirksniu jį atpažino. Lukas Koretis, milijardierius mergišius, dar vadinamas didžiausiu Sicilijos turistų traukos objektu, ir tikrai paskutinis vyras pasaulyje, su kuriuo ji turėtų atsidurti vienumoje, turint omenyje, kad dabar jos tikslas – neįsivelti į bėdą.

      – Mi dispiace, chicca2. – Jo šypsena buvo trikdomai patraukli. – Palaikiau tave kita.

      – Na, taip nėra, – šaltai tarė Teilorė. – Tad jei tik mane paleistum, jau eičiau, o tu galėtum toliau slėptis ar daryti kad ir ką darei.

      – Stengiuosi pabėgti nuo praeities.

      Jis taip pat?

      – Manyčiau, kad tai ambicingas tikslas tokios reputacijos žmogui.

      – Tiesą sakant, omenyje turėjau ne seną praeitį. Praėjusią naktį. – Jo šypsenoje nebuvo nė kruopelės atgailos. – Be to, ne tau smerkti, ar ne, Teilore Karmaikl? Tavo praeitis tokia pat purvina kaip manoji.

      Jam paminėjus jos vardą Teilorę supykino.

      – Žinai, kas aš.

      – Be abejo. Mačiau tave pusnuogę. – Jo akys pavojingai žvilgėjo. – Tame filme apie paauglę bėglę. Dieve, buvai seksuali.

      Kodėl jis paminėjo būtent tą filmą? Ji suvaidino daugiau nei dvidešimtyje juostų, bet jis paminėjo tą, kurioje ji nusifilmavo atsidūrusi dugne.

      Staiga ją išmušė karščio banga.

      – Tai buvo seniai.

      – Bet tavo kojos vis dar neįtikėtinos… – Luko balsas buvo tarytum švelnus seksualus murkimas, o akys nukrypo jai į krūtis. – Kaip ir kitos tavo kūno dalys. Pamenu, kaip pavydėjau režisieriui – kuo jis vardu? Rafaelis. Tas laimingas šunsnukis matydavo tave ir filmavimo aikštelėje, ir už jos ribų.

      Teilorei rodėsi, lyg ją kas smaugtų.

      – Nenoriu apie jį kalbėtis.

      – Kodėl? Metei jį, o jis pardavė istoriją apie tave žiniasklaidai? – Lukas atsainiai gūžtelėjo pečiais. – Kam tai rūpi?

      Jai rūpėjo.

      Ir vis dar rūpi.

      Tai neišvengiama. Vos tik ji sutiko vaidinti filme, pasipylė žinutės. Kaip ir anksčiau. Kad ir kiek kartų ji pasikeisdavo numerį, jis vis tiek sugebėdavo ją susirasti. Devynerius metus jo grasinimai buvo Teilorės gyvenimo dalis. Kartais Rafaelis nurimdavo, bet vėl pasirodydavo, kai tik ji pradėdavo viltis, kad jam pagaliau nusibodo ją kankinti.

      Suknelė dusino ją tarsi smauglys auką. Teilorė nepajėgė įkvėpti. Apimta nevilties pamėgino pakeisti pokalbio temą.

      – Na, tai kaip atrodo toji nesena praeitis? Šviesiaplaukė? Tamsiaplaukė? Verčiau pasakyk jai, kad laikytųsi nuo manęs atokiai. Nesu nusiteikusi bendrauti su pikta pavydžia moterimi.

      – Aš taip pat. Kaip manai, kodėl čia slepiuosi? – Jis perdėtai sudrebėjo ir pakėlė akis į žalią labirinto sieną. – Tikiuosi, Korečių taryba teritorijoje neįtaisė apsaugos kamerų. Turiu elgtis gražiai.

      Nors

Скачать книгу