LITMIR.BIZ

Скачать книгу

ausis.

      – Aš nieko nenoriu žinoti! Man reikia atgauti dokumentus arba išsiimti naujus ir viską pamiršti.

      – O aš noriu, kad mane išklausytumėte. Turiu dvi versijas ir man rūpi išsiaiškinti, kuri iš jų teisinga. Pirma: merginas prievartauja ir žudo kažkoks iškrypėlis, antra: tai organizuotos grupuotės, kuri verčiasi prekyba žmonėmis, darbas. Man jau teko susidurti su tokiais žmonėmis. – Arnas palinko į priekį ir įdėmiai pažvelgė sutrikusiai merginai į veidą. – Kaip manote, kuri iš šių versijų teisinga?

      Jis stengėsi būti kantrus. Žinojo, kad ragindamas merginą prabilti atvirai tikriausiai nieko nepasieks. Todėl nekeldamas balso ir neskubėdamas dėstė savo spėliones ir klausinėjo apie įvykius taip, tarsi priešais jį sėdėtų vaikas. Ramus, kiek globėjiškas Arno balsas skambėjo itin mandagiai.

      – Aš suprantu, kad esate išsigandusi, sutrikusi. Suprantu, ką teko išgyventi. Gal jums reikia laiko atsigauti? O gal būtų lengviau kalbėtis su moterimi? Tada…

      – Nekalbėkite su manimi kaip su mažu vaiku! – pasipiktinusi riktelėjo Miglė ir garsiai patraukė nosimi. – Aš suaugusi moteris!

      Arno akyse žybtelėjo pykčio ugnelės, jis pakilo ir garsiai tvojo delnu per stalą.

      – Tai ir elkitės kaip suaugęs žmogus! Supraskite pagaliau, kad mums svarbi kiekviena detalė, nes kol kas neturime nieko, nuo ko galėtume pradėti paieškas. Jeigu tylėsite, jei nepadėsite mums jo sučiupti, tas niekšas ir toliau užpuldinės merginas. Svarbu kuo greičiau užfiksuoti visas smulkmenas, nes laikui bėgant jos, galimas daiktas, išsitrins jums iš atminties.

      Arnas jautė, kad jo kantrybė senka. Diena buvo sunki, ryto įvykiai it milžiniškas akmuo slėgė krūtinę. O čia dar ši mėlynėmis išpuošta gražuolė spyriojasi neapsispręsdama, ką sakyti, o ko nesakyti.

      – Aš bijau! – netikėtai suriko Miglė. – Kaip jūs nesuprantate? Bijau. Man iki šiol ausyse skamba to vyro grasinimai: Jeigu kam nors prasižiosi, aš tave surasiu. Jis neatrodė nusiteikęs juokauti. O aš visai nenoriu tikrinti, ar tai tiesa.

      – Manote, jog jis žino, kur jūs gyvenate?

      – Aš nieko nemanau. Noriu tik vieno – kad tai kuo greičiau baigtųsi ir aš viską pamirščiau. Į komisariatą atėjau pranešti apie pagrobtus dokumentus.

      Edita tylėdama klausėsi merginos, o kai pagaliau nutarė įsiterpti į pokalbį, prabilo su pykčio gaidelėmis balse:

      – Ar apie kitas merginas jūs pagalvojote? Viena nužudyta, antroji – ištikta komos, tik jums pasisekė – pavyko pasprukti. Tas niekšas tikriausiai žudys toliau? Ar galėsite ramiai miegoti naktimis žinodama, kad nepadėjote jo sustabdyti?

      – Edita, pakaks, – griežtai pertraukė ją Arnas ir pastūmė Miglei pustuštį apklausos protokolą. – Nedaug vilčių, jog rasime jūsų dokumentus. Jeigu pavyks, mes jums pranešime. Pasirašykite ir palikite savo adresą bei telefoną.

      Mergina kietai suspaudė lūpas ir Arnas suprato: ji daugiau nieko nepasakys. Kai durys užsidarė jai už nugaros, jis įsmeigė į Editą piktą žvilgsnį.

      – Būtų gerai, kad nesikištum į apklausą.

      – Ji išvedė mane iš kantrybės. Išnešė sveiką kailį ir džiaugiasi.

      – Negi nematei, kokia išsigandusi? Ja dėta ir tu džiaugtumeisi.

      – Taip. Būčiau laiminga. Bet tikrai norėčiau, kad policija prigriebtų taip mane „išgražinusį“ niekšą.

      Pravėręs kabineto duris Aleksas stabtelėjo ant slenksčio ir kurį laiką klausėsi įsikarščiavusių bendradarbių žodinės dvikovos.

      – Ei, kas jums darosi? – neiškentė jis, kai balsai ėmė skambėti gerokai per garsiai.

      Arnas ir Edita akimirksniu nutilo.

      – Atsirado dar viena nuo užpuoliko nukentėjusi mergina, – pagaliau prabilo Edita. – Jai pavyko pasprukti.

      Aleksas atsisėdo prie savo darbo stalo.

      – Ką sužinojote? – pasidomėjo jis.

      – Nieko, ji nekalba, – atsakė Arnas. – Yra išgąsdinta. Ir sumušta.

      – Ji jaudinasi dėl prarastų dokumentų, o ne dėl miesto gatvėmis vaikštančio užpuoliko. – Editos balsas buvo kupinas sarkazmo ir pagiežos.

      – Ji dar sugrįš, pamatysi, – ramiai tarė Arnas. – Apsiramins ir vėl pasirodys. Tvirtina, jog užpuolikas atėmė iš jos rankinę. Greičiausiai pati pametė sprukdama. – Jis susimąstė. – Man kažkodėl atrodo, kad gali būti ir daugiau tokių atvejų. Edita, susisiek su kitais komisariatais ir…

      Arnas dar nebaigė sakinio, o Edita jau rinko telefono numerį. Po penkiolikos minučių ji jau buvo pasirengusi pateikti informaciją viršininkui.

      – Per pastarąjį mėnesį į policiją kreipėsi dvi merginos. Viena iš jų, Miglė, atėjo pas mus, kita – į penktąjį policijos komisariatą. Anoji tvirtina, kad užpuolikas aukštas ir patrauklus. Susipažino su juo interneto svetainėje. Vyriškis pakvietė ją puodelio kavos ir taurės šampano. Mergina tvirtina, esą šampanas taip trenkęs į galvą, jog ji blankiai teprisimenanti, kas vyko vėliau. Ją pastebėjo policijos patruliai, kai išprievartauta, nuogut nuogutėlė ir apdujusi nuo kvaišalų ji iššliaužė iš Kalnų parko į gatvę ieškodama pagalbos.

      – Keista, – susimąstęs tarė Arnas. – Nejaugi jis tikėjosi, kad apsvaigusi nuo kelių gurkšnių šampano mergina neprisimins, kas atsitiko, todėl ir paliko gyvą? Dirstelėk, gal bendrajame tinkle yra daugiau informacijos apie tą bylą, noriu pavartyti.

      Kitos merginos, Rimos, parodymai iš dalies sutapo su Nomedos draugių pasakojimu. Interneto svetainėje susipažinusi su vyriškiu ir kelias dienas pabendravusi susitiko kavinėje. Ji užpuoliką apibūdina kaip simpatišką padoriai atrodantį vyrą, aukštą šviesiaplaukį. Sakė esąs Romas.

      – Manau, reikia pakviesti tą merginą pasikalbėti. Gal ji prisimins dar kokių nors smulkmenų, – tarė Arnas užversdamas bylą. – Ji taip pat matė užpuoliką.

      – Deja, – tarė Edita priėjusi prie Arno stalo, – Rima patyrė stiprų šoką ir tėvai, šeimos psichologui patarus, kuriam laikui išvežė ją iš šalies. Jie paliko savo mobiliųjų telefonų numerius, tačiau bendrauja nenoriai.

      – Gaila. Na, ką padarysi. Dirbsime su tuo, ką turime. – Jis atsistojo, paskui vėl atsisėdo ir paėmęs telefoną surinko numerį. – Gal jie ir nenori bendrauti, tačiau aš pabandysiu.

      Arnas ilgai laukė ir jau buvo bepadedąs ragelį, kai išgirdo tylų balsą:

      – Klausau.

      – Laba diena. Jus trukdo vyriausiasis tyrėjas Arnas Ruzgys. Gal galėčiau pasikalbėti su Rima?

      Po ilgokos tylos pasigirdo atodūsis.

      – Taip. Aš klausau.

      – Rima, tikiuosi, jaučiatės jau geriau ir po truputį atsigaunate po patirto siaubo. Labai norėčiau su jumis pasikalbėti apie tą naktį ir…

      – Aš viską papasakojau policijai, – nepatenkinta tarė mergina. – Yra protokolai, pasiskaitykite.

      – Skaičiau. Tačiau praėjo šiek tiek laiko, galbūt prisiminėte ką nors, ko nepaminėjote anksčiau. – Vėl stojo tyla. – Rima?

      – Kai mes susitikome, aš apsidžiaugiau jį pamačiusi. Pamaniau: koks dailus vyras. Buvo labai dėmesingas. Pavaišino mane kava, paskui šampanu. Jaučiausi pakylėta. Bet tikriausiai per daug jaudinausi, nes po kelių gurkšnių šampanas kaip reikiant trenkė man į galvą. Kojos visai neklausė.

Скачать книгу