LITMIR.BIZ

Скачать книгу

5. Kiaurą naktį lošti.

      Nr. 6. Nukeliauti į egzotiškas šalis.

      Na, gal šie norai šiek tiek sukrečiantys…

      Pakreipusi galvą į šoną Kara pasakė:

      – Hm, tu niekada nedažai lūpų raudonai, sakai, kad tai pernelyg akiplėšiška, taigi ši permaina ne tokia jau ir menka.

      Raudonos lūpos nederėjo prie jos kaštoninių plaukų. Atrodė vulgariai. O atrodyti vulgariai – nuodėmė. Pasilenkusi pro Karą, kad išvengtų sesers žvilgsnio, Lorelė apsimetė veidrodyje apžiūrinti lūpas. Dažai neišsitepė ir neišsiteps, nebent ji ras su kuo pasibučiuoti.

      Lorelė pagalvojo apie planą Naujas gyvenimas.

      Trečiu numeriu į sąrašą ji įtraukė Flirtuoti su nepažįstamuoju. Jos skruostai nukaito. Priešingai nei dauguma pietiečių moterų, Lorelė flirtavimo mene buvo naujokė. Vos prasidėjus paauglystei jai pakakdavo žvilgtelėti į vyrą ir šis prieidavo susipažinti. Kartais ji neapkęsdavo dėmesio, kurio sulaukdavo dėl išvaizdos. Todėl išmoko elgtis santūriai, be kruopelės koketiškumo. Toji išorė jai taip pat pasitarnavo dirbant Kinkeidų grupės viešųjų ryšių skyriaus direktore. Tad kodėl, po galais, į sąrašą ji įtraukė tokį norą, kaip Flirtuoti su nepažįstamuoju?

      Gal reikėjo įrašyti Pasibučiuoti su nepažįstamuoju? Šmėkštelėjusi mintis ją išgąsdino.

      – Tu rausti. Ar tai vyras? Ar dėl jo pasidažei lūpas raudonai? – į Lorelės mintis įsibrovė Karos balsas. – Ar todėl neleidi paprašyti, kad Elijus tave supažindintų su Rakinu?

      – Nėra jokio vyro, – paneigė Lorelė trokšdama, kad jos veidas taip dramatiškai neraustų. – Raudonos lūpos skirtos vien tik man.

      Vieną pašėlusią akimirką ji gundėsi papasakoti Karai apie Sąrašą. Paskui susimąstė, ir noras praėjo.

      Išsipasakodama Karai pasielgtų neatsakingai. Greičiausiai sesuo vėl imtų baimintis, kad Lorelė rizikuos, o ji mažiausiai norėjo, kad Kara vestuvių dieną nerimautų.

      Ji ištuštino šampano taurę ir vėl padėjo ją ant kosmetinio staliuko. Veidrodyje išvydo savo lūpų atspindį.

      Kaip jaustųsi bučiuojama to nuostabaus tamsiaplaukio vyro, kurį matė per ceremoniją?

      Jaudrinantis nubučiuotų raudonų lūpų vaizdas sukėlė nutvilkiusią kaitros bangą.

      Lorelė atsikvošėjo. O jei paaiškės, kad tai Elijaus draugas? Ar toks elgesys nebūtų vulgarus? Ji visada buvo pavyzdinga vyriausia sesuo, besielgianti taip, kaip dera. Ta, kuri daug mokėsi, kad gautų gerus pažymius. Ta, kuri laiku grįždavo namo, kaip liepta. Savo seserims ji visada rodė pavyzdį. Nesegėjo mini sijonų. Ausyse neturėjo smeigių ir nevilkėjo plėšytų džinsų. Su vaikinais nesielgė begėdiškai. Nemezgė beprotiškų romanų.

      Nesidažė vulgariai…

      Ji nusigręžė nuo veidrodžio ketindama seseriai pasakyti ką nors nerūpestingo ir linksmo.

      Bet pastebėjo, kad Kara jau buvo atsistojusi ir vis dar žvelgė į ją.

      – Turiu pripažinti, kad raudona tau tinka, Lorele. Atrodai kaip kino žvaigždė. Elegantiška. Seksuali. Visada dažaisi neryškiai. Atsiimu perspėjimus – turėtum dažniau atsipalaiduoti.

      Žengiant paskui seserį pro duris Lorelei atlėgo širdis.

      – Atsargiai! Gali būti, kad pasinaudojusi tuo leidimu iškrėsiu ką nors neapgalvoto.

      Kara sustojo tarpduryje, žvilgtelėjo per petį ir nusišypsojo.

      – Kodėl gi ne? Pradėk dar šiandien. Nėra tinkamesnio laiko nei dabar.

      Dabar? Šįvakar? Kara, sušiugždėjusi prancūzišku audeklu, pradingo iš akių, o Lorelės delnai atvėso ir sudrėko.

      Viena tiesiog kalbėti, kad derėtų šiek tiek atsipalaiduoti. Visai kas kita iš tikrųjų tai padaryti. Lorelė pasijuto lyg stovinti ant bedugnės krašto.

      Ar jai žengti pirmąjį žingsnį į nežinomybę ir ištrūkti? O gal likti saugiame pasaulyje ir galbūt niekada nepatirti pasitenkinimo?

      Atsakymas paaiškėjo netrukus – taip greitai, kad ji apstulbo. Jai nusibodo vis pražiopsoti progas. Ji norėjo pajusti daugiau tos pulsuojančios energijos, apėmusios šiandien. Tas maišto virptelėjimas sukėlė neteisėto malonumo bangą.

      Lorelė giliai įkvėpė, pajuto, kaip prisipildė plaučiai ir ją užliejo ryžtas. Kara teisi – nėra tinkamesnio laiko nei dabar. Ji patraukė durų link.

      Šįvakar ji paflirtuos su nepažįstamuoju.

      ANTRAS SKYRIUS

      Elegantiškoje puošnioje svetainėje pirmame aukšte dvylikos narių džiazo grupė grojo jausmingą bliuzą, tobulai tinkantį metų aukštuomenės vestuvėms.

      Lorelė niūniuodama įkandin Karos atliko šokio žingsnelį ir vos neatsitrenkė į Alaną Sinklerį, kuris išdygo priešais jas laikydamas dvi auksaspalvio putojančio vyno sklidinas taures. Jam kažkaip stebuklingai pavyko neišlaistyti skysčio, o Lorelė puolė atsiprašinėti.

      – Pavyko išvengti didžiulės katastrofos, – pajuokavo jis.

      Visi trys nusijuokė.

      – Taurės skirtos jums, gražiosios damos, – Alanas ištiesė sklidinas taures, o rudos jo akys linksmai švytėjo.

      – Man tik gurkšnelį. Turiu išsaugoti blaivų protą – reikės įsiminti visų svečių vardus, – maloniai šypsodamasi pasakė Kara.

      Lorelė paėmė kitą taurę.

      – Dėkoju.

      – Prieš tai neturėjau progos palinkėti viso ko geriausio, – Alanas kreipėsi į Karą. – Elijui labai pasisekė.

      – Ak, ačiū, Alanai, – Kara plačiai išsišiepė. – Tikiuosi, kad netrukus sutiksi savo svajonių moterį – gal net šįvakar.

      Alanas nusijuokė.

      – Belieka tikėtis. Bet gal prieš patikint tau planuoti dar vienerias vestuves reikia palūkėti, bent jau išleisti tave medaus mėnesio.

      – Su džiaugsmu surengčiau dar vienerias vestuves. Beje, bent kartą kalbu ne kaip verslininkė. Aš tokia laiminga, kad esu pasiruošusi sutuokti visus.

      – Jis malonus, – pastebėjo Lorelė, kai jiedvi nuėjo nešinos taurėmis.

      – Ir dėmesingas, – pritarė Kara. – Kuriai nors laimingajai jis bus geras vyras.

      Jos priėjo jaunųjų staliuką ir Elijus pasitikdamas nuotaką pašoko, paskui žvelgdamas su šiluma ir atsidavimu padėjo jai atsisėsti.

      Pasijutusi nereikalinga Lorelė atsisėdo ant tuščios kėdės greta mamos ir padėjo taurę ant baltos damasto staltiesės, nubarstytos rausvais ir tamsraudoniais rožių žiedlapiais. Priėjęs padavėjas ją pripildė.

      – Kur Kateris? – pasiteiravo Lorelė mamos žinodama, kad sėdi jo vietoje. Visas pasaulis susiporavo, taip pat ir mama.

      Visi, išskyrus ją.

      Lorelę užliejo vienišumo banga, bet ji jos nusikratė. Dar viena priežastis laikytis Sąrašo ir susirasti nepažįstamąjį, su kuriuo galėtų paflirtuoti. O kur geriau, jei ne vestuvėse?

      – Jis pastebėjo Haroldą Parsoną ir poną Larimorą ir nuėjo su jais pasisveikinti, – Elizabeta mostelėjo baro pusėn. Akimis nusekusi mamos mostą Lorelė išvydo žilaplaukį teisininką, besikalbantį su Larimoro pramonės įmonės vadovu. Ši įmonė neseniai sudarė sutartį su Kinkeidų grupe, padengdama dalį nuostolių, KG patirtų po to, kai keli klientai pasirinko

Скачать книгу