LITMIR.BIZ

Скачать книгу

kaip joje išgyventi. – Leilą užplūdo neviltis, bet jis neparodė emocijų. Jokios užuojautos. Nieko.

      – Tai kur yra Hasanas?

      – Jis galėjo grįžti į rūmus. Arba ieško mūsų po apylinkes. Aš nežinau.

      – Nežinote? Nors už šio vyro turėtumėte po kelių valandų ištekėti.

      O jeigu Hasanas suras Jazminą pirmas…

      Razio Al Zekio žodžiai lėtai prasiskverbė iki jos sustingusių smegenų.

      – Jūs žinote apie vedybas?

      – Aš viską žinau.

      – Jeigu manote, kad aš noriu ištekėti už Hasano, tai visko nežinote. – Palapinėje tvyrojo prieblanda, tačiau šviesos pakako Leilai pastebėti jo akyse nuostabos blyksnį.

      – Kaip jūs išėjote iš rūmų be jo leidimo?

      – Pabėgome. Mano sesuo dievina arklius. Ji iš arklidės pasiėmė patį greičiausią žirgą. Deja, užmiršo man pasakyti, kad nemoka vadelėti. – Leila pasitrynė delnu sumuštą nugarą. – Jis buvo per smarkus mums abiem.

      – Abiem? – Razis kilstelėjo tamsius antakius. – Jūs jojote vienu arkliu?

      – Taip. Mes nelabai sunkios ir nenorėjome joti atskirai. – Leila nepasakė jam, jog jojo pirmą kartą. Šis vyras buvo garsus jojimo meno žinovas. Ji jautė, kad jam nepadarytų įspūdžio, jeigu ji prisipažintų viską žinanti apie arabų veislės arklių auginimą, bet nemokanti joti. – Žirgą kažkas išgąsdino ir jis atsistojo piestu. Aš nukritau, o jis pasileido lėkti kartu su Jazmina. Ji buvo per silpna, neįstengė jo sustabdyti. Turbūt irgi nukrito. – Apimta panikos Leila dar kartą pamėgino atsistoti, tačiau kūnas smarkiai priešinosi ir ji vėl suklupo, o tuo metu į palapinę įlėkė du dideli šunys.

      Baimė išsiurbė Leilai iš kojų visas jėgas. Ji žvelgė tiesiai į akis tiems žvėrims, kurie staiga sustingo ir iššiepė dantis.

      Razis kažką jiems pasakė, šunys inkšdami pakluso ir atsigulę ant pilvo įsmeigė į jį dievinamus žvilgsnius.

      – Slugiai?1 – Leila taip išsigando, kad vos galėjo kvėpuoti. – Jūs laikote slugius?

      – Jūs atpažįstate šią veislę?

      – Žinoma. – Leila jautėsi taip, tarsi būtų surijusi visą dykumos smėlį. Jei šunys užuostų jos baimę, ji būtų pasmerkta. – Slugiai – viena iš seniausių dar esamų veislių. Tokių šunų buvo aptikta Egipto piramidėse šalia balzamuotų faraonų kūnų. – Ji neatskleidė pažįstanti šią veislę iš niūresnės, labiau asmeniškos patirties. Iš patirties, kurią Leila stengėsi ištrinti iš atminties.

      – Sakėte, kad pabėgote? Kur bėgote?

      – Pas jus. Aš bėgau pas jus. – Priminusi sau, jog šunys paprastai nepuola be priežasties arba komandos, Leila laikėsi itin ramiai, bet nenuleido nuo jų akių. – Mes bandėme surasti jus.

      – Tą vakarą, kai mirė jūsų tėvas? Nematau ašarų, tikriausiai iš jo jūs paveldėjote nejautrumą.

      Ar jis tikrai taip galvoja?

      Apstulbusi Leila ketino jam paaiškinti, kaip yra iš tikrųjų, tačiau suprato: dabar netinkamas metas. Nesusipratimus galima išsiaiškinti vėliau. O gal tai netgi neturi reikšmės.

      – Mano tėvo paskutinis noras – kad ištekėčiau už Hasano.

      Jo žvilgsnis vos regimai apniuko.

      – Tai kodėl ieškojote manęs?

      Leila buvo sugalvojusi šimtus būdų, kaip jam pasakyti tai, ką ji turi pasakyti, tačiau visi žodžiai kažkur dingo nuo ledinio įdėmaus jo žvilgsnio.

      – Jūs esate teisėtas valdovas, tačiau jeigu Hasanas vestų mane, tai susilpnintų jūsų teises, o jo sustiprintų.

      Razis staiga sustingo, buvo galima spėti, jog jis visą dėmesį sutelkė į ją.

      – Bet tai vis tiek nepaaiškina, kodėl jūs esate čia.

      Tik dabar Leila susigriebė besitikinti, kad jis pats tai pasakys. Argi Razis Al Zekis negiriamas už supratingumą? Argi negali pats susiprasti, kodėl ji čia? Argi nesuvokia, jog yra vienintelė išeitis, kaip viską išspręsti visiems laikams?

      Greičiausiai jis tai numatė, bet nusprendė nepasinaudoti pasitaikiusia proga.

      – Aš nekaltinu jūsų už tai, kad neapkenčiate mūsų. – Leilos tariami žodžiai buvo ne tie, kuriuos ji iš anksto surepetavo, tačiau žiūrėdama į šį vyrą galėjo galvoti tik apie tai, ko jis neteko. – Jeigu galėčiau tapti kitu žmogumi, tapčiau, deja, negaliu, todėl prašau į tai nekreipti dėmesio ir padaryti tai, ką reikia.

      – O ką, – švelniai paklausė jis, – jūsų manymu, reikia padaryti, princese?

      Nė vienas vyras niekada neklausė jos nuomonės. Nė karto nuo tada, kai ji žengė pirmąjį žingsnį, iki tos akimirkos, kai jiedvi ir seserimi paspruko per tėvo miegamojo langą. Visi ją laikė tik dar vienu ginklu didžiuliame Al Habibo rūmų arsenale.

      O šis vyras paklausė.

      Jis klausėsi jos.

      Štai tikras valdovas, išdidus ir pasitikintis savimi, mąstė Leila. Šią akimirką ji staiga suvokė, kodėl tokia daugybė žmonių juo pasitiki ir jį gina. Jis visai kitoks nei Hasanas, dvi priešingybės – vandenynas ir dykuma.

      – Jūs žinote, ką reikia daryti. Turite gauti tai, kas teisėtai jums priklauso. Ir paskubėkite, kol Hasanas neužbaigė to, ką mano tėvas pradėjo. Kol jis nesunaikino mūsų šalies savanaudiškai siekdamas valdžios… – Ji nutilo dvejodama, ar verta užsiminti apie Jazminą, bet nusprendė, kad šį vyrą labiau motyvuos jo pareiga savo žmonėms, o ne gailestis jos seseriai. – Kad tai padarytumėte, jūs privalote mane vesti. Dabar. Kuo greičiau. Kol Hasanas manęs dar nesurado ir neparsivežė atgal.

      Antras skyrius

      Jis ketino padaryti viską, kad sutrukdytų Hasanui vesti Leilą. Tačiau iki šiol nesvarstė galimybės vesti ją pats ir niekas iš šalia esančių nedrįso jam to pasiūlyti, nors buvo akivaizdu: tai pats išmintingiausias sprendimas.

      Kaip taktikas jis matė naudą, o kaip vyras vengė tokio įsipareigojimo.

      Buvo įsitikinęs, jog gali užmokėti bet kokią kainą, kad tik atliktų pareigą.

      Klydo.

      Įtampa sukaustė jam stuburą. Pasijuto tarsi smaugiamas.

      – Ne! – Razis buvo išmokęs užgniaužti emocijas, bet tas įgūdis nelauktai jį nuvylė ir atsisakymas išsiveržė iš pačių širdies gelmių. Iš tamsios praeities, kurią jis vengė prisiminti. – Aš turėjau žmoną. Kitos man nereikia, kitos aš nenoriu. – Jo balsas skambėjo keistai, tarsi slegiamas milžiniško kančios sluoksnio. Vienas šuo suurzgė, bauginantis garsas sklido iš gerklės gilumos. Razis pastebėjo jos greitą žvilgsnį į šunį ir pajuto, jog Leila bijo, tačiau jos baimės priežasties nesuprato.

      – Aš žinau apie jūsų žmoną. – Trumpa dvejonė rodė, kad ji nori pasakyti dar kažką, bet princesė tik papurtė galvą. – Aišku, aš nesisiūlau būti jos pakaitalas. Tai tik politinis susitarimas, naudingas abiem pusėms.

      Конец ознакомительного фрагмента.

      Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

      Прочитайте эту книгу целиком,

Скачать книгу