Viskas įskaičiuota - Jackie Braun Karamelė

Скачать книгу

bendrovėje?

      ‒ Mano, am, draugė rado ją internete ir pasinaudojo puikiu pasiūlymu.

      Vyras skambiu balsu tarė:

      ‒ Tikrai taip. ‒ Jis apsidairė. ‒ O kur tavo draugė?

      Tedas tikriausiai su savo mama, pamanė Darsė. Praėjo šešeri metai, kol ji suprato, kad sužadėtuvių žiedas nedera prie standžiai sumegztų Evelinos prijuostės raištelių.

      ‒ Negalėjo atskristi, ‒ ji praleido įvardį.

      Tamsūs antakiai pakilo.

      ‒ Tai atkeliavai į Graikiją viena?

      Net į graikų dievą panašus vyriškis galėjo būti žudikas maniakas. Darsė atsargiai atsakė:

      ‒ Taip, bet, kaip žinai, tai kelionė su gidu ir jie manęs laukia.

      Vyriškis apsižvalgė ir dėbtelėjo į ją.

      ‒ Na, aš tikras, kad kas nors ateis… bet kurią minutę.

      Darsė vėl ištraukė brošiūrą ir piršto galiuku paplekšnojo per viršelį.

      ‒ Man garantavo puikų, saugiai praleistą laiką, vadovaujant gidui per ateinančias dvi savaites.

      Vyras šypsojosi ne tik akimis, bet ir lūpomis.

      ‒ Atsiprašau. Verčiu tave nerimauti, nors mėginu padėti. Štai. ‒ Jis išsitraukė mobilųjį, kuriuo anksčiau kalbėjosi. ‒ Jei duosi numerį, paskambinsiu į bendrovę už tave. Pažįstu savininką. Kartu lankėme pradinę mokyklą.

      Žudikas maniakas nesisiūlytų paskambinti, mąstė Darsė. Ji padavė brošiūrą. Girdėjo tik pusę pokalbio greita ir kandžia graikų kalba. Bet gan nesunkiai suprato, kad gražus nepažįstamasis susierzino gindamas jos interesus. Kad ir kas buvo kitame laido gale, gavo pylos. Baigęs pokalbį, vyras įsidėjo telefoną į užpakalinę kišenę.

      ‒ Na? ‒ nerimavo Darsė.

      ‒ Deja, kelionė atidėta. Nuvešiu tave į viešbutį.

      ‒ Tu… bet… – ji suburbėjo ir sutrikusi apsižvalgė. Nekantravo važiuoti iš oro uosto ir atsipalaiduoti patogiame viešbučio kambaryje, bet… ‒ Nė nežinau tavo vardo.

      Vyras nusišypsojo.

      ‒ Aš Nikas. Nikas Kostas. Vyras prie prekystalio patvirtins, jei nori. Gan dažnai atskrendu į šį oro uostą ir iš jo išskrendu. Arba galiu parodyti asmens dokumentą.

      Nelaukęs atsakymo, išsitraukė piniginę ir atkišo vairuotojo pažymėjimą.

      ‒ Niujorko valstija? ‒ Darsė pakėlė akis. ‒ Tu amerikietis?

      ‒ Taip, pastaruosius penkerius metus, bet daug mano šeimos narių vis dar gyvena Atėnuose. Dėl verslo ir šeimos dažnai čia būnu. ‒ Jis įsikišo piniginę į kišenę. ‒ O tu?

      Dabar vieniša.

      Ji atsikosėjo ir kuklindamasi atsakė:

      ‒ Darsė Heiz iš Bafalo. Mes beveik kaimynai.

      Tarp jų buvo atstumas, nes Niko adresas buvo Parko aveniu Manhatane, o ji gyveno valstijos šiaurėje, kelios valandos kelio nuo Manhatano. Jie gyveno toje pačioje laiko zonoje, bet skirtinguose pasauliuose, sprendžiant iš vardinio laikrodžio Nikui ant riešo.

      Vis dėlto Darsė jį sužavėjo.

      Ji jau ilgą laiką neturėjo flirto praktikos, bet pamačiusi vyrą atpažino jo susidomėjimą. Kaip moteris, praleidusi keletą metų laukdama, kol žengs prie altoriaus, nors jos draugas pataikavo savo motinai, ji tiesiog svaigo.

      ‒ Malonu susipažinti, Darse Heiz iš Bafalo.

      Vyras ištiesė ranką ir delnai trumpam susilietė. Dėl tokio paprasto kontakto jos vidus suvirpėjo. Žinoma, pirmiausia ji drebėjo dėl nuovargio, be to, lėktuve atsisakė valgyti įtartiną mėsą, apteptą apetito nekeliančiu neono geltonumo padažu. Vis dėlto ji atitraukė ranką, bijodama apsikvailinti.

      ‒ Man taip pat malonu susipažinti. Tikrai vertinu pagalbą, ‒ ji užsikišo plaukų sruogą už ausies. ‒ A, ką sakė žmonės iš bendrovės?

      ‒ Stavras… negaluoja.

      Stavras, vėl tas vardas. Nikas minėjo lankęs mokyklą su firmos savininku, bet ji viltingai paklausė:

      ‒ Ar Stavras yra vairuotojas?

      ‒ Vairuotojas, kelionių gidas ir Zeus Tours savininkas.

      ‒ O, vaikeli. Tikras devyndarbis, hmm? ‒ Darsė atsikvėpė. ‒ Ką tiksliai turi omenyje, sakydamas „negaluoja“? Pargriuvo ir susilaužė koją? Ar pasigavo baisų virusą ir nežmoniškai karščiuoja?

      Nikas papurtė galvą.

      ‒ Stavras guli lovoje. Jis man aiškino, kad iki vėlumos užsisėdėjo su draugais ir padaugino.

      ‒ Jis p-p-pagiriojasi? ‒ nepatikliai suburbėjo Darsė.

      ‒ Bijau, kad taip.

      Darsė sugriežė dantimis. Taip ir žinojo. Tą akimirką, kai Tedas pasigyrė pasinaudojęs puikiu pasiūlymu, turėjo būti daugiau nei aišku, kad būtent todėl jo užsakytas svajonių medaus mėnuo Graikijoje buvo per gerai, kad būtų tiesa.

      ‒ Tikėjausi, kad Stavrui skrandžio infekcija, ‒ sumurmėjo. Tai prajuokino Niką. Darsė paklausė:

      ‒ Ar gerai žinai Zeus Tours?

      Nikas nebesijuokė.

      ‒ Pakankamai, kad žinočiau, jog Stavras daugiau pinigų supila sau į gerklę, nei skiria įmonei. Perėmė ją po tėvo mirties. Turėjo atleisti pusę darbuotojų. Jis nėra blogas žmogus, tik prastas verslininkas.

      Nors Darsė nebuvo linkusi skųstis nepažįstamajam, nuovargio veikiama subambėjo:

      ‒ Nuostabu. Tiesiog nuostabu. Atsibeldžiau čia praleisti atostogas. Dievas žino, man to reikia. Neturėjau nė vienos laisvos dienos dvejus metus. Dirbau viršvalandžius ir nesiskųsdama vykdžiau kiekvieną prakeiktą užduotį, kad susitaupyčiau pinigų… ‒ Ji mostelėjo ranka, bandydama suvaldyti emocijas. ‒ Kad ir kaip ten būtų, tikėjau tuo atostogų aprašymu brošiūroje: aukščiausios klasės kambariai, kondicionuojami autobusai ekskursijoms su patyrusiu gidu, autentiška graikų virtuvė geriausiuose šalies restoranuose. Ar ši firma gali įvykdyti kurį nors iš šių pažadų?

      ‒ Ne. ‒ Nikas nė neabejojo, ir dėl to šis žodis tapo dar bjauresnis.

      Darsė trumpam užmerkė akis.

      ‒ Žinoma, ne. Dalis bagažo dingo. Tas, kuris pasirodė, na, norėčiau, kad būtų dingęs. Iš tiesų ne tai svarbu, žinant, kad svajonių atostogos pasirodė esanti tikra nelaimė ir aš dar net neiškėliau kojos iš oro uosto. ‒ Ji atsiduso. ‒ Reikėjo imti butą ir Rufę.

      ‒ Rufę?

      ‒ Dar žinomą kaip velnio išpera. Tai katė, ‒ pridūrė Darsė, nes Nikas raukėsi. Net ir šis paaiškinimas nebuvo suprantamas. Ji papurtė galvą. ‒ Nesvarbu. Patikėk, tai mano gyvenimo istorija.

      ‒ Eime. ‒ Nikas nusišypsojo. ‒ Papasakosi gyvenimo istoriją pakeliui į viešbutį.

      Kodėl gi ne?

      Darsė nusprendė paklausyti tylaus balselio, kad Nikas Kostas nėra grėsmė. Galų gale tas pats balselis liepė nutraukti visus ryšius ir bėgti nuo buvusio sužadėtinio, todėl Darsė manė, kad jis žino, ką sako. Praėjo septyneri metai, kol pagaliau jį vėl išgirdo. Graikijoje ji turėjo dvi savaites. Norėjo jas praleisti kuo geriau. Nuo dabar.

      ‒ Aš nusiteikusi gerai pasijuokti, o kaip tu? ‒ ji ironiškai paklausė.

      Nikas nusišypsojo. Ak, jis nusiteikęs… kai kam. Mažų mažiausiai pramogai, ir tikėjo ją radęs. Graži, natūraliai krintančiais

Скачать книгу